Mnogooziornas

Rajonas: Troickojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Mnogoozernas(rus. Многоозёрный) arba Južakovo mechanizuoto miško ruošos punkto (MMRP) 2-asis skyrius– kaimelis Troickojės rajone, esantis apie 35 km į pietvakarius nuo rajono centro. Įkurtas 1939 m.

1941-1942 m. iš kitų Južakovo MMRP skyrių ir Barnaulo miesto į Mnogoozerną atvežta apie 120 Lietuvos tremtinių. Tuo metu Mnogoozernas buvo didelė gyvenvietės – čia gyveno apie 2 tūkst. žmonių, buvo įsikūrusios Južakovo MMRP ir Zaiganovo miško chemijos pramonės ūkio administracijos. karo metais čia buvo atvežta ir kitų tautybių žmonių (daugiausia kalmukų, Pavolgio vokiečių).

 Tremtiniai masiškai sirgo infekcinėmis ligomis. Gyvenvietėje vasaromis prasidėdavo maliarijos protrūkiai. Užfiksuota daug susirgimų dizenterija. Pokario metais (1945–1948 m.) į Mnogoozerną krauti vagonų atveždavo karo belaisvių japonų iš netoliese buvusio lagerio punkto. Dalis jų vėliau buvo apgyvendinta kaimo pakraštyje iškastose žeminėse.

Mnogoozernas buvo skurdus kaimas, bet gyvenimo sąlygos čia buvo kiek geresnės nei mažesniuose miško kirtimo punktuose. Kaime veikė vienintelė apylinkėse ligoninė, tremtiniai galėjo gauti bent minimalią medicininę pagalbą. Kai kuriuose būstuose buvo įvesta elektra. Ja gyvenvietę aprūpindavo pabėgių fabriko lokomobilis ir kilnojama elektros stotelė. Elektros stotelė buvo mažo pajėgumo, todėl tuo metu, kai pabėgių fabrikas nedirbdavo, elektros tiekimas buvo ribojamas.

Tremtiniai  dirbo miško pramonėje, daugiausia – kirto medžius, genėjo šakas. Dalis dirbo Mnogoozerno pabėgių gamykloje ir „čiurkų“ (medinių kaladėlių traktorių dujų generatoriams) fabrike. Žiemą tremtinius siųsdavo nukasti sniego nuo geležinkelio, kuriuo iš kaimo apylinkių buvo išgabenama mediena.

Kadangi tarp Mnogoozerno tremtinių buvo daug paauglių ir jaunimo, apie 1944 m. čia prasidėjo slaptas kultūrinis gyvenimas. Vienas jo organizatorių A. Mikutavičius apie jį rašė: „Ir prisiminiau tada, kad mokydamasis gimnazijoje, svajojau tapti rašytoju. Pabandžiau ir parašiau kelis eilėraščius, apsakymus. Ir pasiūliau keliems draugams irgi rašyti ir susiburti kartu į tartum literatūrinį būrelį. Mes, 6 „antro učiastko“ jaunuoliai, metų bėgyje išleidom, tiksliau, prirašėm 7 sąsiuvinius su mūsų eilėraščiais, apsakymais. Savo „literatūrinį žurnalą“ pavadinom „Tėvynės ilgesiu“. Paskui mūsų būrelis iširo ir literatūrinė veikla pasibaigė.“ 1946 m. vasarą A. Mikutavičius buvo suimtas, turbūt įskųstas kito būrelio veikloje nedalyvavusio, bet apie jį žinojusio, iš rajono centro Troickojės atvykusio tremtinio. Tų pačių metų spalį A. Mikutavičius už „antitarybinę agitaciją“ nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kalintas Barnaule, vėliau Taišeto lageriuose, Irkutsko srityje, 1955 m. paleistas iš lagerio į tremtį Sujetichoje, Taišteto rajone. Po A. Mikutavičiaus arešto tremtinių saviveikla nutrūko, net didžiosios šventės buvo minimos paslapčia, nedidelėse grupėse. Vėliau tremtiniai vėl pradėjo burtis. Viena iš centrinių figūrų  tapo mokytojas Juozas Miliauskas, organizavęs lietuviškos poezijos, dainų vakarus.

1946–1948 m. iš Mnogoozerno į Lietuvą pabėgo apie 30 tremtinių. 6-ojo dešimtmečio pradžioje tremtinių dar sumažėjo. Dalis, ypač jaunuoliai, gavę teisę studijuoti Altajaus krašto aukštosiose mokyklose, išsikėlė į didesnius miestus. Likusieji 1956–1958 m. buvo paleisti iš tremties. Mnogoozerno gyvenvietė išliko, bet nutraukus miško darbus, sumažėjo ir sunyko. Šiuo metu čia gyvenama.

Kapinės. LGGRTC duomenimis čia mirė 15 tremtinių. Jie palaidoti bendrose kapinaitėse netoli kaimo.  1963 m., kapinėse lankėsi Vytas Miliauskas ir Bronislovas Algimantas Lelešius. Jau tuo metu lietuvių kapai buvo apleisti ir sunykę. 1991 m. Mnogooziorne lankėsi Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto organizuota ekspedicija, vadovaujama Antano Sadecko[1]. Tuo metu kapinės, kuriose buvo palaidoti tremtiniai, sunyko, kapai sunkiai randami.