LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

82-asis kvartalas

Rajonas: Talmenkos

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 82-as kvartalas – buvęs miško kirtimo punktas Talmenkos rajone, apie 15 km į šiaurę nuo Šipicino kaimo.

1941 m. gruodžio viduryje į 82-ą kvartalą perkelti visi 60-ojo (kitais šaltiniais – 63-ojo, 66-ojo ar 101-ojo) kvartalo tremtiniai (apie 100 žmonių). 82-as kvartalas buvo didesnė gyvenvietė nei kiti Šipicino apylinkių miško kirtimo punktai. Čia, iškirstoje miško aikštėje, vienas šalia kito čia stovėjo trys ilgi barakai. Šalia jų - įrengtas valgyklos pastatas ir kelios žeminės, kiek toliau tvartas, gyvenvietės viršininko namas, traktorių garažas ir traktorių kurui naudojamų medžio kaladėlių („čiurkų“) sandėlis. 1942 m. pradžioje į 82-ą kvartalą iš netoliese buvusio kaimo atsiųsta mokytoja ir viename gyvenvietės barakų, atitvėrus lentomis dalį patalpų, įrengta mokykla.

Tremtinių barakai buvo pastatyti paskubomis, jų sienos – kiauros. Žiemą apšildyti patalpas tapdavo ypač sudėtinga. Dažnai viduje būdavo taip šalta, kad apledėdavo grindys. Daugelis čia patekusių žmonių jau nebeturėjo maisto atsargų, buvo ligoti ir nepajėgė dirbti. Vienintelis pragyvenimo šaltinis jiems buvo Šipicine gyvenusių vietinių rusų daržovės ir kiti produktai, į kuriuos tremtiniai mainydavo iš Lietuvos atsivežtus drabužius, patalynę ir kitus daiktus. Dirbti pajėgūs tremtiniai buvo įdarbinti 82-ojo kvartalo kirtavietėse.

1942 m. vasarą miško darbai 82-ajame kvartale buvo sustabdyti. Iš gyvenvietės išvežta visa miško pramonės technika, uždaryta valgykla (vėliau ji sudegė ir nebebuvo atstatyta), duonos parduotuvė ir mokykla. Netrukus daug tremtinių iš 82-ojo kvartalo, ypač šeimų, kuriose buvo daugiau darbingų asmenų,  išvežti į Jakutiją, daugiausia - į tremties vietas Ust Janos rajone (Kazačę, Krestus). 1942 m. rudenį 82-ajame kvartale liko apie 50 tremtinių. Keletas šeimų perkelti į už 5 km buvusią 104-ą kirtavietę (čia mirė ir palaidotas Juozas Pečiūra 1880-1942), bet netrukus miško darbai baigėsi ir čia. Buvęs tremtinys G. Laucius rašė: „Kvartale liko tik moterys su mažais vaikais, seneliai bei kiti silpnesni tremtiniai. Barakuose liko daug tuščių kambarių. Mes gyvenome viduriniame barake. Kas dar jame gyveno neprisimenu. Prisimenu tik vienišą negaluojančią senutę. Ji gyveno viena kampiniame kambaryje. Gal todėl liko atmintyje, kad ji pirmoji mirė šiame kvartale ir su labai sukrečiančiomis pasekmėmis. Rytais mamytė eidavo jos slaugyti, pakurdavo krosnį. Vieną rytą įeiti į kambarį negalėjo, nes durys buvo užkabintos iš vidaus. Į beldimą ir šauksmą neatsiliepė. Atplėšę duris pamatėme kraupų vaizdą. Senutė nukritusi nuo narų gulėjo ant grindų, o jos veidas ir rankos buvo apgraužtos žiurkių. Tas baisus vaizdas išliko man visam gyvenimui.

 Elena Aldona Vederaitė rašė, kad po 1942 m. vasaros 82-ajame kvartale palikti tremtiniai buvo praktiškai pamiršti ir izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio[1]. Tremtinių tikrinti nebeatvykdavo apylinkės komendantas, o valdžia Šipicine net nebuvo NKVD informuota, kad jų apylinkėje yra palikta tremtinių. Dėl to tremtinių nepasiekdavo duonos kortelės. Vėliau, kai kortelės vėl pradėta duoti – trūkdavo duonos. Karo metais, miltų pristatymas į Šipicino kaimą, kur kepdavo tremtiniams parduodamą duoną, vėluodavo savaitę ar kelias. Kad išgyventų, žmonės buvo priversti keliauti po aplinkinius kaimus (Šipiciną, Šiškiną, Jazovą), ten patys ieškoti maisto ir darbo. Moterys dažniausiai uždarbiaudavo megzdamos, siūdamos ar padėdamos prižiūrėti vietinių rusų ūkius. Žiemą susisiekimas tarp gyvenviečių buvo kiek geresnis, nes užšaldavo pelkės, tačiau dažnai kildavo pūgos (vadinamieji „buranai“) ir tremtinių barakus užpustydavo. Vasaromis kai kurie gyvenvietės vaikai ir vyresnės moterys aplinkiniuose miškuose uogaudavo, vėliau garlaiviu plaukdavo į Barnaulą, kur, apsistoję pas ten ištremtus lietuvius, pardavinėdavo uogas. Dauguma vaikų nebesimokė, nes veikusi vos apie pusmetį, 82-ojo kvartalo mokykla buvo uždaryta. Kai kurie vaikai pradėjo lankyti artimiausią mokyklą Šipicine, bet ilgainiui dauguma dėl prastų rusų kalbos žinių ir nuolatinio vietinių užgauliojimo mokytis nustojo[2]. Tik 1943 m. rudenį pavienius 82-ojo kvartalo tremtinius vėl pradėta siųsti į aplinkines kirtavietes ir kaimus miško darbams. Kelioms šeimoms tuo metu leista persikelti ir apsigyventi Šipicine.

Pasibaigus karui, daugumą tremtinių iš 82-ojo kvartalo perkėlė į kitas vietas, kur tuo metu trūko darbo jėgos. Dauguma atsidūrė Povalichoje ir Kazačyje (Barnaulo, d. Pervomaiskojės r.). Apie 1946 m. 82-ojo kvartalo gyvenvietė ištuštėjo. Tremtinių gyventi barakai apie 1985 m. sudegė. 2001 m. čia besilankiusi D. Tamošiūnaitė-Urbonienė rašė: „Nelikę jokio pastato, tik stulpelis su skaičiumi – 82. Visas kvartalas užžėlęs aukšta žole. Kvartalą sunkiai radome. Parodė atsitiktinai miško keliuku važiavęs rusas, gyvenantis Šipicine.

Kapinės.82-ajame kvartale LGGRTC duomenimis mirė13 tremtinių. Visi mirusieji buvo palaidoti nedidelėse tremtinių kapinaitėse pušyne prie barakų. 1990 m. čia su sūnumi lankęsis buvęs tremtinys Giedrutis Laucius rašė: „Greitai suradome ir kapinaites. Jos dabar neatpažįstamai pasikeitusios. Ant daugelio kapų ir šalia jų auga storos penkiasdešimties metų pušys. Tik kai kur dar buvo likę iškrypę tvorelių stulpeliai, o pagal samanų iškilimą galima buvo nustatyti nuvirtusių kryžių vietas. Savo mamytės kapo surasti negalėjom. Pagal pasikeitusią aplinką negalėjau atkurti to vaizdo, kuris buvo likęs atmintyje. Po nesėkmingos paieškos pradėjome tvarkyti kapinaites. Išrovėme daugybe nedidelių medelių, iškirtome visus krūmus. Nupjovėme storą pušį, iš kurios paruošėme koplytsulpiui atskiras dalis. Koplytstulpio viršų vainikuojantį kryžių atsivežėme iš Lietuvos. Jį nukalė tautodailininkas Algis Stankus. <...> Buvusiame 82-ame kvartale, greta kapinaičių, praleidome devynias paras. Per tą laiką pastatėme kapinaitėse koplytstulpį, aptvėrėme kelis kapus žemomis tvorelėmis, o kapinaites visu perimetru aptvėrėme kartimis.

 



[1]A. Masaitis, Tautų tėvo karalystėje..., p. 111.

[2]D. Urbonienė, Sibiras vaiko akimis, Kaunas:Vitae Litera, 2016 p. 88.