LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Tumanovo ferma

Rajonas: Solonešnojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Tumanovo ferma (rus. Тумановская ферма) – išnykusi gyvenvietė, Gorno Altaisko (Kalnų Altajaus) tarybinio ūkio ferma Solonešnojės rajone, už 25 km į pietryčius nuo rajono centro, ant Karamos upelio kranto.

Tremtiniai į Tumanovo fermą atvežti 1941 m. liepos viduryje iš Bijsko geležinkelio stoties. Dalį kelio į gyvenvietę atitremtiems žmonės teko įveikti patiems, kadangi tarp kalnų tarpekliuose ir slėniuose įkurtų gyvenviečių nebuvo pravažiuojamų kelių, o susisiekti galėdavo tik arkliais ar pėsčiomis. Iš viso į Tumanovo ferma atitremta apie 50 žmonių iš Šakių ir Vilkaviškio rajonų. Tarp tremtinių buvo lietuviškos literatūros carinėje Rusijoje platintojas, vėliau -  aktyvus visuomenininkas, provizorius Antanas Naujokaitis (1878–1944, mirė Bijske)[1].

Į Tumanovo fermą atvežti lietuviai buvo apgyvendinti atokiau nuo gyvenvietės pastatytuose dviejuose apgriuvusiuose namuose, kadaise buvusiais pionierių stovykla. Tremtiniai čia gyveno ankštose, sausakimšose patalpose. Tremtiniai Tumanovo fermoje dirbo įvairius žemės ūkio darbus:  šienavo, rišo javų pėdus, ganė gyvulius.

1942 m. vasarą apie 20 žmonių iš Tumanovo fermos buvo išvežti į Jakutiją, daugiausia į miško kirtėjų gyvenvietes Oliokminsko rajone. Pokario metais dauguma tremtinių iš Tumanovo fermos gavo leidimus persikelti į Bijską, Barnaulą ar kitas didesnes Altajaus krašto gyvenvietes. 1947–1948 m. dalis Tumanovo fermoje likusių tremtinių pabėgo į Lietuvą. XX a. pabaigoje Tumanovo fermos gyvenvietė ištuštėjo ir išnyko.

Kapinės.Čia mirė ir palaidoti 5 lietuviai.Palaidoti bendrose kapinėse, kurios buvo kitoje Karamos upelio pusėje nuo gyvenvietės.



[1] R.Stonkutė-Žukienė, Lietuvos farmacininkų erškėčių keliai, Vilnius:UAB „Farmeka“,2002, p.212-213