LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Komsomolskis

Rajonas: Solonešnojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Komsomolskis (rus. Комсомольский) – nedidelis kaimelis Solonešnojės rajone, apie 20 km į šiaurės rytus nuo rajono centro. Komsomolskis buvo įkurtas XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje.

1941 m. vasarą į Komsomolskį atvežta apie 30 tremtinių iš Lietuvos, daugiausia Ukmergės ir Jonavos rajonų. Tarp tremtinių buvo po keletą Lietuvos rusų (apie 10 asmenų) ir žydų (8 asmenys) šeimų.

Komsomolskis buvo įkurtas ant nedidelio Bistrajos upelio kranto, vieno aukštesnių apylinkėse Jegoruškos (921 m) kalno papėdėje. Kaimas buvo sunkiai pasiekiamas – žiemą kalnų perėjas užpūstydavo pūgos, pavasarį užliedavo patvinusios kalnų upės ir upeliai.

Tremtiniai Komsomolskyje buvo apgyvendinti gyvenvietės klube, patalpoje prie scenos. mažas. Žiemą klubas dėl medienos trūkumo buvo beveik nekūrenamas. 1942 m. pradžioje dėl šalčių klube gyventi tapo nebeįmanoma ir visi tremtiniai buvo išskirstyti į kitus būstus. Kelioms šeimoms pavyko įsikurti karo metu ištuštėjusiose lūšnose, kitiems teko gyventi kartu su vietiniais gyventojais. Tremtiniam apgyvendinti buvo panaudota ir įvairių kitų, nuolatiniam gyvenimui netinkamu patalpų. Pavyzdžiui, kelios šeimos 3 metus praleido gyvendamos kaimo kalvėje, lentomis atitvertame kambarėlyje.

Gyvenimo sąlygos Komsomolskyje karo metais buvo labai sudėtingos. Dauguma moterų, norėdamos išmaitinti vaikus, buvo priverstos vogti grūdus iš kaimo ir aplinkinių gyvenviečių sandėlių. NKVD gyvenvietėje nuolat vykdė kratas. Pirmųjų kratų metu iš tremtinių atimtos visos fotografijos, fotoaparatai, religinė ir kita literatūra. Pirmosios kratos metu iš Veronikos Semionovos atimti jos vyro stačiatikių šventiko liturginiai rūbai, iš kitų tremtinių - dviračiai, radijo imtuvai[1]. Kultūrinio tremtinių gyvenimo čia beveik nebuvo. Dauguma vaikų  nelankė mokyklų, nes žiemą pasiekti vienintelę regione Karpovo kaimo septynmetę mokyklą būdavo per sunku.  1942 m. pabaigoje ji buvo uždaryta ir vėl pradėjo veikti tik karui pasibaigus. Kadangi tarp tremtinių buvo nemažai mokytojų, jos, ypač Ona Klumbienė, organizuodavo vaikams lietuviškų dainų, giesmių pamokas[2].

Tremtiniai kartu su vietiniais dirbo įvairius gyvulininkystės ir lauko darbus. Dirbo ir dauguma kaimo paauglių. Jie vežiojo paštą, pranešimus, vandenį fermų darbininkams,  dirbo įvairius atsitiktinius darbus. Vasaromis vaikus ir paauglius išsiųsdavo pagalbiniams darbams į gretimus kolūkius.

1942 m. vasarą pusė kaimo tremtinių buvo išvežti į Jakutiją, daugiausia pietinį Oliokminsko rajoną. Išvežtų tremtinių būstuose apgyvendinta 1943 m. į gyvenvietę atvežtų žmonių, evakuotų iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo) ir Maskvos. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje dauguma Komsomolskio tremtinių buvo perkelti arba patys išvyko gyventi į kitas vietas (daugiausia – į Didžiąją Tichaja).

Šiuo metu Komsomolskio kaimas yra labai sunykęs. Pastoviai negyvenamas.

Kapinės. Žinomi du mirę tremtiniai. Kapinės buvo bendros, įkurtos greta gyvenvietės. Apie jas pasakojo D. Klumbytė: „Nebuvo nei tvorelės, nei medelio, nei kryželio. Ferma buvo ne taip seniai įkurta. Buvo į ją suvaryti savotiški „svieto perėjūnai“ be tradicijų ir be šventovių širdyse. Tai ir laidodavo kaip papuola. Tose kapinėse nuolatos, vilkdamos kalades, šniukštinėjo perkarusios alkanos kiaulės.[3] Kapinės greitai sunyko. Kai 1978 m. čia lankėsi D. Klumbytė, tremtinių kapų nebebuvo išlikę[4].



[1]Danutė Klumbytė „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“ p. 32-33

[2]Danutė Klumbytė ŠI-467

[3]Danutė Klumbytė „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“ p. 64

[4]Danutė Klumbytė „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“ p. 65