Čeremšanka

Rajonas: Solonešnojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Čeremšanka (rus. Черемшанка) – kaimelis Solonešnojės rajone, apie 10 km į šiaurę nuo rajono centro..

1941 m. vasarą į Čeremšanką buvo atvežta apie 70 tremtinių iš Lietuvos, daugiausia mokytojų, valstiečių šeimų ir keletas buvusių policijos pareigūnų iš Lazdijų ir Marijampolės rajonų. Čeremšankoje tremtiniai buvo apgyvendinti grūdų sandėlyje. Prasidėjus šalčiams tremtinius perkėlė į gyvenvietės pradinės mokyklos patalpas arba kelis apleistus namelius. Buvusi tremtinė Saulė Buchaveckaitė-Porutienė apie Čeremšanką vėliau rašė: „Kaimas mums atrodė klaikiai – tai trijų kalnų papėdė, apie 1 ha žemės. Ten buvo keli namai, mokykla, pirtis, kepykla. Kepykla ne visuomet veikdavo, nes nebuvo malkų. Nebuvo malkų – nebuvo ir duonos. Tuomet duodavo „žmiko“ tai toks supresuotas gyvuliams pašaras, kuriuo turėdavom ir mes maitintis. Mums buvo labai keista, kad čia kaimuose vaikai bėgiodavo visai pliki, nes jau matyt ir prieš karą čia niekas neatveždavo medžiagos. Už paklodę duodavo maišą bulvių. Visi kaimiečiai buvo pasipuošę mūsų paklodėmis.“ Karo metais gyvenimo sąlygos kaime buvo tokios prastos, kad dėl pašaro stygiaus ir šalčio čia masiškai gaišo gyvuliai. Visa mėsa iš kaimo būdavo išvežama į rajono centrą, todėl ir vietiniai čia gyveno pusbadžiu.

Čeremšankoje tremtiniai dirbo įvairius lauko ir gyvulininkystės darbus. Vyresnės moterys ir vaikai daugiausia dirbo gyvenvietėje, kur iš mėšlo ir šiaudų lipdė, formavo ir džiovino vadinamąjį „kiziaką“ – kurui vietoj malkų naudojamą  mišinį. Likusieji tremtiniai, darbingo amžiaus vyrai ir moterys, vasaromis buvo išvežami prie šienaujamų laukų, už 5–7 km nuo gyvenvietės. Darbo metu jie gyvendavo apleistame svirne, kur buvo laikomi darbo įrankiai. Buvusi tremtinė Ona Buchaveckienė apie pirmąją tokią „komandiruotę“ tremtyje vėliau prisiminė: „Darbą pradėdavome 6 valandą ryto, o baigdavome, kai saulė nusileisdavo. Iš pradžių įdavė dalgius ir pradėjome šienauti. Norma nušienauti buvo 0,4 ha. Nuolaidos nebuvo nei vyresniem, nei paauglėm mergaitėm. Kiek nupjaudavai, tiek atitinkamai gaudavai duonos. Retsykiais atveždavo nusipirkti ir kokios sprangios varškės ar pietum išvirdavo kažkokios sriubos. Kuomet prasidėjo javapjūtė, dirbti keldavo ir naktimis. Pamiegoti leisdavo koki as 2-3 valandas ir vėl tekdavo keltis. Tai jie vadindavo šturmovka.“

1942 m. vasarą apie pusė tremtinių iš Čeremšankos buvo išvežti į Jakutiją. Dauguma jų atsidūrė Oliokminsko rajone. 1942–1945 m. dalis tremtinių, paliktų Čeremšankoje, buvo perkelti į Altajaus krašto sostinę Barnaulą ir šalia jo buvusį NKVD tarybinį ūkį. 1947 m. iš Čeremšankos į Lietuvą pabėgo 7 tremtiniai. Vienas iš pabėgusiųjų, Pranas Vabalas (partizanas „Tremtinys“), sugrįžęs į Lietuvą įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą. 1947 m. rugsėjo 9 d. žuvo.

7-ojo dešimtmečio pradžioje į Lietuvą išvyko paskutiniai tremtiniai iš Čeremšankos. Kaimas išliko. Šiuo metu  čia gyvenama.

Kapinės.Apie tremtinių palaidojimo vietą nėra jokių duomenų.