Kosicha (Kosichos tarybinis ūkis)

Rajonas: Kosichos

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Kosichos tarybinis ūkis – buvęs cukrinių runkelių tarybinis ūkis Kosichos rajone. Tarybiniam ūkiui priklausė 3 gyvenvietės: centrinė ir du skyriai arba fermos (gyvenvietės prie dirbamų laukų). Centrinė Kosichos tarybinio ūkio gyvenvietė įkurta XX a. 4-ajame dešimtmetyje (kai kur minima 1929 m.), kolektyvizacijos metu. Dauguma gyventojų – represuoti iš Sovietų Sąjungos rytinių Ukrainos teritorijų atvežti ūkininkai. Tuo metu gyvenvietė neturėjo pavadinimo ir dažniausiai buvo vadinama tiesiog Kosichos tarybinio ūkio centrine gyvenviete. Kai kuriuose žemėlapiuose dar žymima kaip Kosichinskis (rus. Косихинский). Šiuo metu gyvenvietės pavadinimas – Ukrainskis (rus. Украинский). Gyvenvietė nutolusi apie apie 17 km į pietryčius nuo rajono centro – Kosichos ir apie 3 km į šiaurės vakarus nuo artimiausios geležinkelio stoties – Bajunovo.

1941 m. liepą į Kosichos tarybinio ūkio centrinę gyvenvietę iš Barnaulo geležinkelio stoties atvežta apie 70 tremtinių iš Lietuvos, daugiausia Kauno miesto. Beveik pusė jų (apie 30 asmenų) sudarė Lietuvos žydų šeimos. Tarp Kosichos tarybinio ūkio tremtinių buvo ypatingai daug mokytojų (LGGRTC duomenimis - 7 Kauno miesto mokyklų mokytojos). Į gyvenvietę taip pat buvo atitremtas žurnalistas Juozas Gudjurgis (1903–1942 m., mirė Jakutijoje) – 1928–1940 m. leidžiamo katalikų veikimo centro savaitraščio „Mūsų laikraštis“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Taip pat tarp tremtinių buvo Gediminas Akstinas, vėliau tapęs vienu Lietuvos alpinizmo pradininkų, sportinio alpinizmo iniciatoriumi ir instruktoriumi (1959 m. G. Akstinas tragiškai žuvo kalnuose). Kartu su lietuviais atvežta apie 100 lenkų tremtinių, karo pradžioje atsidūrusiu Lietuvoje arba ištremtų iš Sovietų Sąjungos okupuotos Lenkijos teritorijos.

XX a. 5-ojo dešimtmečio pradžioje Kosichos tarybinio ūkio centrinėje gyvenvietėje gyveno apie 200 ukrainiečių, kiek mažiau vietinių rusų. Tai buvo nedidelė gyvenvietė, kuriuoje abipus vienos gatvės stovėjo kaimelio gyventojų žeminės, keli darbininkų barakai, tarybinio ūkio kontora ir nedidelė pradinė mokykla.

Pirmąją vasarą visi tremtiniai praleido gyvendami mokyklos patalpose. Nedidelėje klasėje iš suolų jiems buvo sustumti gultai. Jokių kitų baldų čia nebuvo. 1941 m. rugsėjį, prasidėjus mokslo metams, tremtiniai perkelti į vieną iš darbininkų barakų. Gyvenimo sąlygos čia buvo ypač blogos. Barakas buvo senas, sausakimšas žmonių. Dauguma sienų kiauros. Rudenį prasidėjus šalčiams barako langai apledėjo iš vidaus. Apšildyti patalpoms gyvenvietėje nuolat trūko kuro, kadangi aplink tarybinio ūkio centrą driekėsi vien pievos, o artimiausias miškas buvo už beveik 10 km. Per kelias žiemas tremtiniai sukūreno beveik visas kaimelio tvoras, lauko tualetus.

Gyvenimo sąlygos Kosichos tarybiniame ūkyje buvo sudėtingos. Tremtiniai čia buvo verčiami dirbti sunkius ir beveik neapmokamus lauko darbus, daugiausia – sėti, kasti cukrinius runkelius. Dauguma buvo išsekę dėl nuolatinio maisto trūkumo. Karui įpusėjus tarybinio ūkio valgykla nustojo darbininkams dalinti sriubos ir košės davinius, kasdienė duonos norma krito iki vos 150-200 g žmogui. Tremtiniai, dirbę cukrinių runkelių laukuose, kaip atlygį už darbą gaudavo cukraus. Jį vėliau keisdavo į aplinkinių kaimų gyventojų augintas daržoves, pieną.

1942 m. vasarą Kosichos tarybiniame ūkyje tremtinių sumažėjo – liko 35 žmonės, kiti, tarp jų  - beveik visi Lietuvos žydai, išvežti į Jakutiją. Dalis jų pateko į šiauriniame Buluno rajone buvusį Bykovą, kiti į Ust Janos rajono Krestų, Kuogastacho gyvenvietes.

Kosichos tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė buvo netipiška tremties vieta. Jau pirmaisiais metais tremtyje čia ėmė burtis savitas tremtinių „pogrindis“. 1942 m. Eleonora Markūnienė ir kitos gyvenvietės mokytojos įkūrė slaptą lietuvišką mokyklą. Tuo metu tarp tremtinių buvo apie 10 pradinių klasių amžiaus vaikų ir keliolika paauglių. Pamokos vykdavo slapta, atitvertoje barako patalpoje. Vaikai čia buvo mokomi rašyti, skaityti lietuviškai, Lietuvos istorijos, geografijos. Rašydavo ant laikraščių atplaišų, iš tarybinio ūkio kontoros pavogtų senų pažymų ar kitų dokumentų, kartais – ant beržo tošies. Vyresni gyvenvietės vaikai taip pat prisidėjo prie pamokų organizavimo. Be tremtinių mokyklos Kosichos tarybinio ūkio centrinėje gyvenvietėje kurį laiką veikė ir slapta skautų organizacija. Ją subūrė keli dar Lietuvoje skautais buvę paaugliai. Pagrindiniu judėjimo organizatoriumi buvo Gediminas Akstinas. 1943 m. vasario 16 d. jauniausi gyvenvietės vaikai davė skautų įžadus[1]. Iš kelių barako gultų buvo padaryta scena, jauniausiam skautui įteikta Lietuvos vėliavėlė. Kosichos skautai rengdavo išvykas į gamtą, mokėsi dainų, žaidimų. Vėliau vietos komendantas uždraudė vaikams burtis, nešioti „keistą“ atritibutiką. Dauguma vaikų vasaromis, o kartais ir mokslo metų laiku, buvo priversti dirbti ir Kosichos skautų organizacija iširo.

1943 m., turbūt dėl lietuvių barake vykusio kultūrinio gyvenimo, visi tremtiniai išskirstyti ir perkelti į žemines gyventi kartu su vietiniais kaimelio gyventojais. Kai kuriems vėliau pavyko įsirengti nuosavas arba atkasti apleistas niekeno nebegyvenamas žemines. Uždraudus slaptą mokyklą, Kosichos tarybinio ūkio centrinės gyvenvietės vaikai pradėjo lankyti čia veikusią pradinę mokyklą. Tęsė mokslus septynmetėje Bajunovo mokykloje. Vėliau septynmetė mokykla įkurta ir Kosichos tarybinio ūkio centrinėje gyvenvietėje. Vidurinė mokykla, kur mokėsi vyresni tremtinių vaikai, veikė rajono centre ir Nalobichos kaime, už 35 km nuo Kosichos tarybinio ūkio centrinės gyvenvietės.

Apie 1943–1944 m. į Kosichos tarybinį ūkį atvežta apie 200 kalmukų tremtinių. Altajaus krašte atsidūrusių kalmukų likimai dažnai būdavo tragiški. Tremtinių liudijimais, prie mėsiškos mitybos pripratusius kalmukus gelbėjo tik karo metais per Kosichos tarybinio ūkio teritoriją iš Mongolijos gabenami arkliai[2]. Dėl bado ir išsekimo jie masiškai gaišdavo gyvenvietės apylinkėse ir tapo vienu pagrindinių vietos kalmukų maisto šaltinių.

1946 m. Kosichos tarybinio ūkio centrinėje gyvenvietėje gyvenę tremtiniai pradėjo  bėgti į Lietuvą. Per du metus iš gyvenvietės pabėgo beveik visos tremtinių šeimos. 1949 m. dalis jų buvo surasti Lietuvoje, įkalinti ir vėliau grąžinti į tremtį. Keletas jų, pavyzdžiui Laimutė Akstinaitė, grąžinti atgal į Kosichos rajoną. 1956–1960 m. daugelis šių tremtinių sugrįžo į Lietuvą.

Kosichos cukrinių runkelių tarybinio ūkio gyvenvietė išliko. Kaimelyje, šiuo metu vadinamame Ukrainskiu, gyvenama.