LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Kamenis prie Obės

Rajonas: Kamenio

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Miesto vaizdas. 1955 m.

Kamenis prie Obės (rus.Камень-на-Оби) – 1751 m. įkurtas miestas, Kamenio rajono centras, šiaurinėje Altajaus krašto dalyje, apie 200 km į šiaurės vakarus nuo Barnaulo. Kamenis prie Obės (toliau – Kamenis) buvo įsikūręs kairiajame Obės upės krante, Vakarų Sibiro lygumos miškastepių zonoje.

1941 m. liepos viduryje į Kamenį  atitremta apie 330 žmonių iš Lietuvos. Daugiausia - iš Kauno miesto ir Rokiškio rajono. Taip pat buvo žmonių iš Kupiškio, Vilkaviškio, Marijampolės ir Anykščių rajonų. Tarp tremtinių buvo Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius, dailininkas, architektas, pedagogas Adomas Brakas su sūnumi Tautvydu, Valstybės operos solistė Anelė Karaliūtė-Bačkuvienė, buvusio švietimo ministro Kazimiero Jokanto[1] žmona Jadvyga Jokantienė, Lietuvos kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro gen. Stasio Raštikio dukros Aldona Joana, Laimutė Julija ir Meilutė Marija, jų seneliai – Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos brolis Motiejus Smetona su žmona Barbora Smetoniene. Kartu su lietuviais į Kamenį buvo atitremta ir kelios dešimtys lenkų šeimų, 1939 m. internuotų Lietuvoje arba išvežtų iš Sovietų Sąjungos okupuotos Lenkijos teritorijos.

Į Kamenį tremtiniai buvo atplukdyti Obės upe, garlaiviu, iš Barnaulo, kur prieš tai apie savaitę gyveno apleistoje cerkvėje. Tuo metu Kamenis buvo viena didesnių gyvenviečių regione. Miesto statusas gyvenvietei suteiktas 1915 m. Nors XX a. viduryje čia gyveno apie 25 tūkst. gyventojų, miestas labiau primininė eilinį, nedidelį Sibiro miestelį. Tik viena – centrinė – gatvė grįsta akmenimis, mediniais šaligatviais. Dauguma pastatų vienaukščiai, mediniai, vos keli mūriniai. Kamenio pakraščiuose daugelis žmonių gyveno mažose tamsiose žeminėse arba žiemojimui netinkamose lūšnose. Kamenis išaugo iš pirklių gyvenvietės ir pagrindinis susisiekimas su miestu vyko Obės upe. Geležinkelis į miestą nutiestas tik apie 1961–1962 m. Apie 1930 m. Kamenyje pastatytas tuo metu didžiausias pasaulyje, apie 13 tūkst. tonų grūdų talpinęs, medinis elevatorius.

Kamenyje tremtiniai buvo išskirstyti į įvairias miesto dalis. Nemaža dalis tremtinių pirmąją vasarą apgyvendinti „buvusioje popo „klebonijoje“ (baraką primenančiame pastate) prie spirito gamykla paverstos miesto cerkvės. Kiti tremtiniai, kuriems iškart buvo numatytos darbo vietos miesto plytinėje ir grūdų elevatoriuje, apgyvendinti prie jų pastatytuose darbininkų barakuose. Likusieji žmonės turėjo patys susirasti ir nuomotis būstus pas vietinius gyventojus. Daliai jų teko apsigyventi tvartuose, sandėliuose, vasaros metu – tuščiose mokyklose. Vėliau šiem tremtiniam apgyvendinti pastatytas bendras lietuvių barakas. Kai kurios šeimos, kurioms nepavyko gauti nuolatinės gyvenamos vietos ar kurių nariai buvo priversti keisti darbus, buvo pasmerktos nuolat ieškoti kur apsistoti.

Gyvenimo sąlygos Kamenyje buvo sudėtingos. Mieste karo metais tragiškai trūko maisto, ypač daržovių, pieno produktų, mėsos. Parduotuvėse dažnai trūkdavo ir duonos. Atsiminimuose minima, kad į parduotuves pristatomos duonos kiekis dažnai buvo iki 3 kartų mažesnis nei turėtų būti numatytam žmonių skaičiui. Prasta mityba, sekinantis fizinis darbas ir baisios sanitarinės sąlygos tremtinių būstuose lėmė didelį sergamumą pirmaisiais metais tremtyje.

Kamenis įsikūręs akmeningame Obės krante. Čia nebuvo didesnių miškų, todėl mieste nuolat trūkdavo medienos patalpoms kūrenti. Žmonės degino medinių šaligatvių lentas, paslapčia ardė ir kūreno nebaigtus statyti pastatus.

Į Kamenį atitremtiems žmonėms teko kęsti nuolatines NKVD ir vietos milicijos kratas, patikrinimus. A. Brakas buvo parai sulaikytas vien dėl to, kad dieną, laisvu nuo darbo mietu, piešė miesto apylinkes. Iš viso tremtyje Kamenyje buvo areštuoti ir nuteisti ne mažiau kaip 9 tremtiniai. Daugelis jų kaltinti antisovietinėmis kalbomis. Kartais buvo suimamos ištisos tremtinių šeimos arba vieninteliai suaugusieji šeimose. Pavyzdžiui, 1941 m. tremtyje suimtas buvęs Ukmergės valdžios gimnazijos direktorius Juozas Žukas (1943 m. mirė kalėjime Barnaule), 1942 m. – jo žmona Kazimiera Žukienė. Trys Žukų vaikai perkelti į Kamenio prie Obės 3-iuosius NKVD vaikų namus. Iš viso įkalinus ar žuvus tėvams vaikų namuose atsidūrė 7 lietuvių vaikai. Dar čia atvežta tremtinių vaikų iš aplinkinių rajonų. Karo metais Kamenio vaikų namuose atsidūrę vaikai turėjo iškęsti sunkiai suvokiamas gyvenimo sąlygas. Vaikai nuolat badavo, valgė bulvių lupenas, rinko žoles. Kai kurie iš bado pradėjo valgyti muilą. Vėliau, dalis jų, kartu su kitais Kamenio mieste buvusiais tremtinių vaikais, daugiausia našlaičiais, 1946 m. parvežti į Lietuvą. Iš viso tais metais iš Kamenio į Lietuvą parvežta maždaug 15 vaikų.

Tremtiniai mieste dirbo įvairius darbus. Dalis vyrų jau pirmąją vasarą upės pakrantėje pradėjo statyti naują grūdų elevatorių. Moterys daugiausia čia dirbo grūdų krovėjomis – iš elevatoriaus į Obe plaukiančias baržas siubuojančiu pakabintu lieptu nešdavo maišus grūdų. Kai kurie tremtiniai, ypač užsitraukę vietos valdininkų nemalonę, buvo verčiami nuolat keisti darbo vietas. Pavyzdžiui, Bičiūnų šeimai vos per vienerius metus teko dirbti Kamenio siuvykloje, plytinėje, kalkakmenio karjere, gyvenvietės klube piešti dekoracijas vaidinimams. Vasaromis tremtinius dažnai išveždavo į aplinkinius kolūkius lauko darbams. Apie 1942–1943 m. dalį jaunimo išvežė į Barnaule evakuotas karo pramonės gamyklas, daugiausia gaminusias variklius lėktuvams, tankams. Ten patekęs 1944 m. žuvo Kamenio tremtinys Antanas Arminas.

1942 m. dalį tremtinių iš Kamenio išvežė į Barnaulą (greta miesto veikusį NKVD tarybinio ūkio skyrių). Tų pačių metų vasarą apie 70 žmonių išvežta į Jakutijos šiaurę, daugiausia į Bykovo gyvenvietę Buluno rajone, taip pat tremties vietas Ust Janos rajone, Janos upės deltoje. 1946–1947 m. Kamenyje likę tremtiniai pradėjo  bėgti iš tremties vietos į Lietuvą. Iš viso per porą metų iš miesto galėjo pabėgti daugiau nei 100 lietuvių. Apie pusę jų Lietuvoje buvo susekti, įkalinti ir po poros metų grąžinti į tremtį. Didelė dalis jų buvo sugrąžinti į tremtį Kamenyje, mažiau pateko į Barnaulą.

Gyvenimo sąlygos Kamenyje 6-ojo dešimtmečio pradžioje kiek pagerėjo. Tuo metu mieste gyveno apie 60 lietuvių. Dalis tremtinių jau buvo pasistatę nuosavus namelius, augino karves, miesto pakraščiuose buvo susikasę daržus. Tuo metu keli tremtiniai mokėsi Kamenio pedagoginėje mokykloje. Apie 1953 m. mieste buvo įkurta medicinos seserų mokykla. 1955 m. ją baigusios Stanislava Vilimaitė-Sliesoraitienė, Lionė Šarkauskaitė-Dulksnienė, Danutė Linartaitė-Petrauskienė ir Janina Kilaitė-Vaisiūnas vėliau dirbo Kamenio ir Barnaulo ligoninėse. Pats Z. Juodviršis dirbo mokslininkų iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo) vadovaujome ekspedicijoje, tyrusioje Obės upę, ruošiantis hidroelektrinės statyboms.

1956 m. dalis Kamenio tremtinių gavo leidimus sugrįžti į Lietuvą. Lietuviai, kurie į miestą buvo sugrąžinti po pabėgimų iš tremties, paleisti vėliau. Daugelis jų į Lietuvą grįžo 1960–1962 m.

Šiuo metu Kamenyje prie Obės gyvena virš 40 tūkst. žmonių.

Kapinės. Kamenyje prie Obės tremtyje mirė 34 lietuviai, visi jie palaidoti bendrose miesto kapinėse.1990 m. į kapines parsivežti artimųjų palaikų pradėjo vykti buvę tremtiniai. Tuo metu jos buvo apleistos, beveik neprižiūrimos. Kapinių teritorijoje ganėsi karvės, o dauguma medinių kryžių buvo neatpažįstamai sunykę. Kapinėse geriausiai išsilaikė paminklas, pastatytas ant tėvo ir sūnaus Juozo ir Vlado Benotų kapo. Pasak tais pačiais metais Kamenyje besilankiusio Z. Juodviršio, visoje kapinių teritorijoje buvo išlikę tik 2 lietuvių kapai su įskaitomais įrašais. Mediniai kryžiai supuvę, didžioji kapinių teritorijos dalis užaugusi žolėmis. 1991 m. į kapines vykęs Viktoras Opulskis rašė: „Kapinės išsiplėtusios, kampelyje, kur laidojo lietuvius išlikę keli kryžiai. Tėvelio kapą radau, nes išvažiuodamas 1956 m. uždengiau kapą betono plokšte su įrašu.



[1] Kazimieras Jokantas (1880–1942) - Lietuvos valstybės veikėjas, pedagogas, gydytojas. 1920–1922 m. Steigiamojo Seimo atstovas, 1925–1926 m. ir 1939–1940 m. Lietuvos Respublikos švietimo ministras. 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas Sverdlovske.