Jelcovka

Rajonas: Jaminskojės (d.Jelcovkos)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Jelcovka (rus. Ельцовка) – kaimas, Jelcovkos rajono centras, už 250 km į pietryčius nuo Barnaulo, Čiumyšo upės krantuose.

1941 m. liepos viduryje į Jelcovkos kaimą iš Bijsko geležinkelio stoties atvežtos 5 tremtinių šeimos (20 žmonių) – ūkininkai iš Šakių rajono, Kudirkos Naumiesčio ir Suodžių bei Gaisrių kaimų.

XX a. viduryje Jelcovka buvo vienas didesnių kaimų regione. Čia gyveno apie 2 tūkst. žmonių. Antrojo pasaulinio karo metais didelę dalį jų sudarė įvarių tautybių tremtiniai (daugiausia Pavolgio vokiečiai), karo metu iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo) evakuoti ar iš Maskvos pabėgę žmonės. Jelcovkos kaimas buvo įkurtas dar 1770 m. Čia stovėjo nedideli, vienaukščiai mediniai nameliai. Pagrindinės gyvenvietės įstaigos buvo įsikūrusios buvusiuose pirklių namuose. Gyvenvietės centre stovėjo medinė cerkvė, po revoliucijos paversta sandėliu (vėliau ji buvo nugriauta). Kaime veikė ligoninė, paštas, dviejų kolūkių centrai. Dauguma kaime veikusių įmonių priklausė stambiai artelei „Красный Кустарь“ (liet. Raudonasis amatininkas).

Pirmuosius metus Jelcovkoje tremtiniai gyveno viename iš artelei priklausiusių sandėlių, vienoje bendroje patalpoje. Iš pradžių jie miegojo ant grindų, nes jokių baldų, išskyrus metalinę krosnelę maistui gamintis ir patalpoms apšildyti, sandėlyje nebuvo. 1942 m. vasarą visus tremtinius išskirstė gyventi kartu su vietiniais kaimo gyventojais.

Visi darbingo amžiaus lietuviai Jelcovkoje dirbo artelėje „Красный Кустарь“. Moterys artelei priklausiusiose siuvyklose, vyrai – stalių dirbtuvėse, arklidėse, lauko darbuose. Kadangi karo metais gyvenvietės įmonėse nuolat trūko darbo jėgos, laisvu nuo pamokų metu dirbti buvo verčiami ir vaikai.

1942 m. daug kaimo jaunimo, tarp jų ir keli tremtiniai (Kazimiera ir Anastasija Bandzaitės, Stanislovas Bandza, Juozas Račiūnas, Vincas Pranaitis ir Petronėlė Pranaitytė), buvo išvežti dirbti į Barnaulo apylinkėse veikusias iš vakarinių Sovietų Sąjungos teritorijų evakuotas karines gamyklas. Dirbant Barnaule be žinios dingo Vincas Pranaitis. Juozas Račiūnas dirbdamas gamykloje skystu aliuminiu nusidegino kojas. Sunkiai sužalotas tremtinys buvo išgabentas atgal į Jelcovką, pas čia gyvenusią šeimą, tačiau jos nebepasiekė. J. Račiūnas žuvo 1944 m. žiemą nedidelėje Aništaichos gyvevietėje vos už 12 km į pietus nuo Jelcovkos kaimo.

Iki 6-ojo dešimtmečio pradžios daugelis Jelcovkos tremtinių persikėlė ar buvo perkelti į kitas tremties vietas. Daugiausia į Barnaulą ir Bijską, kur tremtinių jaunimui atsirado galimybė mokytis. Pavyzdžiui, Algiui Babušiui jau 1949 m. pavyko sėkmingai įstoti į Bijsko pedagoginį institutą. Jį baigęs A. Babušis iki 1960 m. mokytojavo Jelcovkos rajone buvusiuose Novokamenkos ir Kedrovkos kaimuose. 1945–1947 m. 5 tremtiniai pabėgo iš Jelcovkos į Lietuvą. Du iš jų vėliau buvo suimti ir grąžinti į tremtį Altajaus krašte.

Vietoje iš Jelcovkos išvykusių tremtinių į gyvenvietę dirbti „Красный Кустарь“ artelėje buvo atvežta lietuvių iš Čeremšankos kaimo, priklausiusio Martynovo tarybiniam ūkiui, ir Solonešnojės rajone buvusios Tumanovo gyvenvietės. Tuo metu gyvenimo sąlygos Jelcovkoje jau buvo kiek geresnės nei aplinkiniuose mažesniuose kaimuose. Pokario metais dėl nuolatinio specialistų trūkumo tremtinius pradėta skirti į atsakingesnes ar geriau apmokomas pareigas. Pavyzdžiui, Marija Buišienė įdarbinta vokiečių kalbos mokytoja vidurinėje Jelcovkos mokykloje. Dalis tremtinių jau buvo įsikūrę nedideliuose nuosavuose būstuose ar žeminėse, augino gyvulius.

1957–1958 m. dauguma šių tremtinių, gyvenusių Jelcovkoje, sugrįžo į Lietuvą.

Šiuo metu čia gyvenama.

Kapinės. Jelcovkos kaimo kapinėse palaidoti 4 lietuviai.