Raskazicha

Rajonas: Barnaulo (d.Pervomaiskojės)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Raskazicha (rus. Рассказиха) – XVIII a. viduryje įkurtas kaimas, Barnaulo (d. Pervomaiskojės) rajone, apie 50 km į pietus nuo Barnaulo.

1941 m. liepos 9 d. Obės pakrantėje prie Raskazichos buvo išlapinta apie 270 tremtinių, baržomis atplukdytų iš Barnaulo geležinkelio stoties. Daugiausia tai buvo lietuvių, žydų šeimos iš Rokiškio rajono, taip pat tarp jų buvo 1939 m. Lietuvoje internuotų lenkų. Netrukus didesnė dalis tremtinių (apie 180 žmonių) buvo išgabenti į tuo metu gretimo Kalmankos rajono teritorijoje buvusias Žemutinės Petrovkos ir 91-o kvartalo gyvenvietes. Apie 90 žmonių palikta gyventi Raskazichos kaime.

Raskazicha tuo metu buvo viena didesnių gyvenviečių Barnaulo apylinkėse. Kaime veikė stambus tarybinis ūkis, Barnaulo prieplaukos pagalbinis ūkis ir Barnaulo gortop‘o (įstaigos atsakingos už miesto aprūpinimą kuru) skyrius. Tremtinių apgyvendinimui Raskazichoje nebuvo atskirų patalpų (pavyzdžiui – darbininkų barakų), todėl žmonės patys ieškoti prieglaudos pas vietinius kaimo gyventojus. Dažnai už nuomą buvo priversti mokėti iš Lietuvos atsivežtais daiktais, kadangi pingai karo metais visame regione buvo beverčiai. Kelios vilniečių šeimos, kurioms nepavyko rasti gyvenamos vietos, buvo apgyvendintos apleistoje gyvenvietės kepykloje.

Gyvenimo sąlygos Raskazichoje buvo kiek geresnės nei atokiose darbininkų gyvenvietėse ar sunykusių tarybinių ūkio fermose. Tremtiniai čia turėjo galimybę upe kursuojančiomis baržomis nuvykti į Barnaulą. Mieste jie rasdavo atsitiktinių darbų. Pavyzdžiui, išvykę iš Raskazichos Jurgis Gasiūnas su Mendeliu Zalcmanu kurį laiką Barnaule kasė bulves ir dirbo kitus darbus kartu su į ūkius dirbti atvežtais kaliniais[1]. Barnaule tuo metu klestėjo „juodoji rinka“. Čia iš Raskazichos atvykę tremtiniai galėdavo įsigyti produktų, kurių nebūdavo to meto parduotuvėse, taip pat keisdavo iš Lietuvos atsivežtus asmeninius daiktus į maisto produktus miesto turguje.

Iš pradžių visi Raskazichos tremtiniai buvo atiduoti Barnaulo gortop‘ui. Jie dirbo kiek toliau nuo kaimo buvusiose kirtavietėse: kirto medžius, genėjo šakas, arkliais tempdavo rąstus iki Obės krantų, pjovė lentas ir medžio kaladėles sunkvežimių kurui. Taip pat tremtiniai, daugiausia paaugliai, dirbo kelininkų brigadose – tvarkė kelius į miško kirtavietes. Vėliau kelininkų brigados buvo panaikintos, kadangi į frontą buvo mobilizuoti visi kaimo vairuotojai ir technika. Vasarą Raskazichos tremtiniai rinkdavo uogas, kurias vėliau keisdavo į miltus Barnaulo supirkimo punkte. Kelios tremtinių šeimos dirbo Barnaulo prieplaukos pagalbinio ūkio daržuose.

1941 m. rudenį iš tremties Raskazichoje buvo paleistos čia gyvenusios lenkų šeimos. 1942 m. vasarą dauguma tremtinių (apie 50–60 žmonių) buvo išvežti į Jakutijos šiaurę. Daugelis jų atsidūrė Ust Janos rajone (Kuogastache,Krestuose, Kazačėje), kelios šeimos – Bykove ir Tit Aruose (Buluno rajone).

1942–1943 m. Raskazichoje likę tremtiniai pradėjo rengtis nuosavas žemines. Kai kurie įsikūrė keliuose darbininkams apgyvendinti pastatytuose barakuose. Panašiu metu kaime pradėjo veikti septynmetė mokykla ir pramonės artelė, turėjusi siuvyklą, mezgimo dirbtuves (čia pradėjo dirbti ir nemažai Raskazichoje vis dar gyvenusių tremtinių).

1945 m. kelios šeimos iš Raskazichos persikėlė į tame pačiame rajone buvusią Bobrovkos gyvenvietę. Pasibaigus karui kaime vis dar gyveno apie 15 lietuvių tremtinių. 1946–1947 m. 8 iš jų pabėgo iš tremties ir sugrįžo į Lietuvą. Likusieji persikėlė į kitas rajono gyvenvietes. Apie 6-ajame dešimetyje Raskazichoje vis dar gyvenusius lietuvius liudijimų neišliko.

Šiuo metu Raskazichoje gyvenama.

Kapinės. Laidojama buvo bendrose kapinėse kaimo pakraštyje. Daugiau nėra jokios informacijos. LGGRTC duomenimis čia  buvo palaidoti 7 tremtiniai.