LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Trofimovskas

Rajonas: Buluno

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Trofimovskas (rus. Трофимовск) – išnykusi gyvenvietė Buluno rajone, Lenos upės deltoje, Trofimovsko protakoje susiformavusioje saloje, apie 90 km į šiaurės vakaruos nuo dabartinio rajono centro Tiksio. Trofimovsko gyvenvietė įkurta 1942 m. birželį, kai į salą atgabenti pirmieji tremtiniai – suomiai ir vokiečiai iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo) apylinkių ir Karelijos.

1942 m. rugpjūčio 28 d. Trofimovsko saloje buvo išlaipinta daugiau nei 400 Lietuvos tremtinių (LGGRTC duomenimis 412 žmonių; dauguma – lietuviai, apie 20 – Lietuvos žydai), daugiausia iš Smolenskojės ir Troickojės rajonų Altajaus krašte. Tarp Trofimovsko tremtinių buvo daugiau nei 30 mokytojų, 2 buvę policijos pareigūnai (nuovadų viršininkai Antanas Volungevičius, Silvestras Verseckas), kpt. Pranas Tamulevičius, Dotnuvos Žemės ūkio akademijos rektorius prof. Vincas Vilkaitis. Trofimovske su mama ir broliu atsidūrė viena pirmųjų ir žymiausių atsiminimų[1] apie Lietuvos gyventojų tremtį autorė Dalia Marija Grinkevičiūtė.

Trofimovskas - Lenos deltos tundros sala, aukštais krantais, suplukdyta iš upe nešamo smėlio ir apaugusi samanomis. Iki 1942 m. vasaros, sala buvo negyvenama. 1942 m. birželio viduryje į Trofimovską atitremta keli šimtai suomių ir keletas vokiečių. Kartu į salą atvyko būsimų gyvenvietės įmonių administracijos darbuotojai - daugiausia fronto vengdami į šiaurę pasitraukę smulkūs valdininkai. Žvejybai organizuoti atplukdyta kazachų instruktorių iš Kaspijos jūros pakrančių. Taip pat saloje stovėjo viena jakutų žvejų jurta. Jose apsistodavo ir iš Tumato bei Bobrovsko gyvenviečių atvykę evenkai, Laptevų jūros pakrančių žvejai ir medžiotojai.

Atgabenus Lietuvos tremtinius Trofimovske gyvenvietė buvo tik pradėjusi kurtis. Vieninteliai čia buvę pastatai – keli laikini lentiniai suomių barakai ir žvejybos įmonės kontora. Kiek atokiau – pradėti statyti žvejybos reikmenų sandėliai. Net laikinų patalpų apgyvendinti daugiau nei 400 žmonių saloje nebuvo. Tremtiniai buvo priversti nuo šalčio ir vėjo slėptis įvairiuose improvizuotuose „būstuose“: iš tuščių miltų maišų pasiūtose palapinėse, po apverstomis valtimis, tarp į krantą ištemptų plytų ir lentų, apleistose baržose ir kt.

Kartu su tremtiniais į Trofimovską atplukdyta keletas baržų, gabenusių įvairias statybines medžiagas (lentas, rąstus, plytas). 1942 m. rugsėjo pradžioje artėjant šalčiams saloje prasidėjo statybos. Daugiausia dirbo moterys ir vaikai. Vyrai buvo išvaryti ieškoti vietų žvejybai šalia smėlingų salų Trofimovsko apylinkėse. Daugiausia buvo statomi nedideli lentiniai barakai. Tai primityvūs, ekstremaliomis gamtinėms sąlygomis netinkami būstai be stogų, pamatų, langų vietoje dengti medžiagos skiautėmis, o žiemą - ledo luitais. Pradėjus snigti barakų sienas tremtiniai aplipdydavo šlapiu sniegu, kad sulaikyti šilumą patalpų viduje. Pasak į Trofimovską ištremto Vitalio Staugaičio, šie būstai prasidėjus žiemai priminę didžiulius ledinius kapus. Tik kelios šeimos tuo metu pajėgė įsirengti atskiras jurtas. Šalčiui stiprėjant ir vis dar trūkstant patalpų, tremtiniams apgyvendinti pradėta statyti ilgą (apie 100 m ilgio) plytinį baraką. Jame įsikūrė visi, kuriems neužteko gultų ar vietos mediniuose būstuose. Plytinis barakas netrukus pasirodė pats pavojingiausias ir šalčiausias. Sienoms mūryti trūko plytų ir skiedinio. Plyšiams užpildyti buvo naudojamos samanos. Dėl blogai izoliuotų sienų, šiluma barake nesilaikė ir naktimis miegantiems žmonėms prie sienų prišaldavo plaukai. Barake atsidūrė ypač daug daugiavaikių šeimų. Mirštamumas 1942 m. žiemą čia buvo didžiausias visoje saloje. Romualdas Staugaitis vėliau savo atsiminimuose pažymėjo, kad vos įėjus į šį baraką apimdavo siaubas: sienos viduje būdavo baltos nuo ledo, šalia jų glaudėsi mirštantys žmonės.

1942–1943 m. žiemą Trofimovskas buvo atšiauriausia ir daugiausia gyvybių nusinešusi Lietuvos gyventojų tremties vieta Jakutijos šiaurėje. Čia žmonės susidūrė su šalčiu, badu, ligų epidemijomis ir nuolatiniu būtinų kasdienių reikmenų trūkumu. Patalpoms apšildyti nuolat trūko kuro. Už kūrenti naudojamų lentgalių ar kitos Trofimovsko žvejybos įmonės „nuosavybės“ vagystę grėsė iki 3 metų laisvės atėmimo bausmės. Iki 1942 m. spalio saloje net nebuvo vietinės kepyklos. Vietoje numatytos dienos duonos normos žmonės gaudavo miltus. Taip pat mėnesiui kiekvienam asmeniui buvo skiriama po 400 g sviesto ir 600 g cukraus. Pirmąją žiemą tai buvo vienintelis maistas, kurį legaliai buvo galima įsigyti saloje. Beveik visi ištekliai, kurie pasiekdavo Trofimovską, buvo gaunami pagal „lendlizo“ sutartį iš JAV. Trofimovske miltų sandėliai buvo nuolat perpildyti, tačiau vietos administracija pardavimą tremtiniams griežtai ribojo. Didelė dalis miltų dėl prastai įrengtų saugyklų sušlapdavo, sugesdavo ir likdavo nepanaudoti[2]. Tremtiniai, kurie, dar būdami Altajaus krašte, įstengė išsaugoti brangesnių asmeninių daiktų, iš pradžių galėjo pragyventi mainydami juos į evenkų ir jakutų sugautą žuvį. 1942 m. pabaigoje tokių „pasiturinčių“ tremtinių šeimų Trofimovske neliko. Vietos administracijai (besikuriančių žvejybos ir žuvies perdirbimo įmonių valdytojams, NKVD pareigūnams) karo metais netrūko maisto, medikamentų, spirito, drabužių[3].

Dėl išsekimo ir avitaminozės saloje tarp tremtinių greitai plito skorbutas. Liga pažeisdavo sąnarius (ypač kelių), todėl ir taip išsekę žmonės nepajėgdavo dirbti, dalis net nebevaikščiojo. Kūnus nusėsdavo negyjančios trofinės žaizdos, kraujavo dantenos, krito dantys. Nejudantys žmonės barakų viduje dėl blogo apšildymo nušaldavo galūnes. Barake, į kurį pateko D. Grinkevičiūtė su šeima, 1942 m. žiemą iš apie 30-ies ten gyvenusių žmonių dirbti išeidavo vos 2–3[4]. Dėl blogų sanitarinių sąlygų ir parazitų (ypač utelių) keliuose barakuose pradėjo plisti dėmėtoji šiltinė. Plintant epidemijai gyvenvietėje įrengta „ligoninė“ viename iš lentinių barakų – atitverta patalpa su keliomis lovomis. Jai vadovavo kartu su tremtiniais iš Jakutsko atplukdyta ką tik medicinos institutą baigusi gydytoja. Trūkstant medikamentų ir dėl gydytojos nekompetencijos veiksminga pagalba ligoninėje nebuvo teikiama.

1942–1943 m. Trofimovske mirė apie 80 žmonių (LGGRTC duomenimis -80; M. Markevičiaus, V. Staugaičio duomenimis, mirusių skaičius galėjo būti gerokai didesnis – 127 asmenys[5]). Trofimovske buvo šeimų, kurių visi nariai mirė tremtyje (Ašmontų šeima iš Šiaulių – 4 asmenys; Baranauskai – Alytaus r., 6 asmenys). 1943 m. sausį tremtyje Trofimovske mirė prof. Vincas Vilkaitis. Tarp suomių tremtinių, Rimanto Versecko teigimu, mirštamumas buvo dar didesnis, jie buvo dar labiau išsekinti ligų ir bado. Vitalis Staugaitis savo atsiminimuose mini, kad daugelis jų net artėjant žiemai gyveno žiemoti visiškai neparuoštose palapinėse ir lentinėse pašiūrėse[6]. Atvežus lietuvius, daug suomių saloje jau buvo išmirę. Prie besikuriančios Trofimovsko gyvenvietės 1942 m. vasarą buvo įkurtos jų kapinės.

Buvę tremtinys Vytautas Kuodis prisiminė: „Badas ir šaltis guldė masiškai visus ir jaunus, ir senus. Lavonus krovė tam pačiam barake, nes pūgos ir jėgos stygius neleido lavonų nuvežti į krūvą. Jie buvo paliekami iki pavasario, kai buvo šiek tiek palaidojami. Dalis lavonų jau buvo apgraužti šunų.“

Onos Bendinskienės atsiminimus vėliau užrašė giminės: „Ji iki savo mirties akyse regėjo kalnus lavonų, sumestų ant Lenos kranto, sustingusių vaikų kūnelių, vėjo draikomų šviesių garbanėlių... Ir labai mažai trūko, kad ir ji pati būtų likusi ten, prie Lenos. 1942/43 m. žiemą sūnus Vytolis susirgo šiltine. Beslaugydama sūnų susirgo ir O. Bendinskienė. Vaikas pasveiko nors gaudavo, kaip ir visi vaikai, pusę maisto normos. Kadangi Bendinskienė jau buvo silpna, negalėjo dirbti, iš jos atimta maisto kortelė. Ji tapo klipata – vien griaučiai ir paklaikusios akys. Buvo susitaikiusi su mintimi apie mirtį.

1942–1943 m. žiemą Trofimovske mirusių tremtinių dažniausiai net nebuvo galimybės palaidoti. Dėl žmonių išsekimo ir smarkių pūgų palaikai kelias paras likdavo gulėti barakuose greta artimųjų. Vėliau iš tremtinių tarpo buvo surinkta  „sanitarų brigada“ – grupė išbadėjusių, skorbuto išvargintų moterų ir keli vyrai, kurie vaikščiojo po barakus ir kiekvieną rytą iš jų virvėmis ištraukdavo mirusiuosius. 1943 m. pradžioje, kai mirštamumas pasiekė aukščiausią lygį, dirbo 4 tokios brigados (po 4 ir daugiau žmonių). Vienai jų vadovavo kpt. Pranas Tamulevičius. Palaikus jie tempdavo per gyvenvietę ir palikdavo bendroje krūvoje prie „ligoninės“. Dalis pirmųjų mirusių buvo suversti į pusės metrų gylio tranšėją, kitus tiesiog išmesdavo ant sniego viena šalia kito[7]. Dėl įšalusios žemės mirusių palaidoti buvo neįmanoma. Per žiemą palikti palaikai buvo apgraužti šunų, laukinių baltųjų lapių. 1943 m. pavasarį žemės paviršiui kiek atšilus, iš Stolbų pataisos darbų kolonijos atvaryti kaliniai iškirto žemėje bendrą kapą. Pasak Mindaugo Markevičiaus, jame galėjo būti palaidota iki 300 lietuvių ir suomių, mirusių Trofimovske 1942–1943 m.[8]

1942 m. gruodį už duonos ir lentų (apsišildyti barakams) vagystes suimti 6 tremtiniai: Beira Charašas, Vytautas Dzikas, Albertas Janėnas, Bronius Lukminas, Bronius Plutinskas, Petras Rėkus[9]. Teismas vyko viename gyvenvietės barakų. Visi nuteisti 1–3 m. pataisos darbų ir pėsčiomis konvojuoti į Stolbų koloniją. 1942 m. gruodžio 24 d. kalinių grupė, nepasiekusi Stolbų salos, pateko į pūgą. Dauguma išsiskirstė, pasiklydo ir sušalo. Keli išgyvenę kaliniai ir prižiūrėtojai sugebėjo rasti kelią atgal į Trofimovską. Iš suimtųjų sugrįžo tik Petras Rėkus (vėliau nugabentas į Stolbus ir kalintas 3 metus) ir Beira Charašas (pūgos metu nušalo ranką, kuri vėliau amputuota Tiksio ligoninėje).

1943 m. pradžioje sergamumas dėmėtąja šiltine saloje pasiekė epidemijos lygį. Į Trofimovską Jakutijos sveikatos apsaugos ministerija atsiuntė gydytoją Lazarą Samodurovą. Jo pastangomis tremtiniams padidintos maisto normos, kasdienis racionas papildytas žuvimi, kruopomis, kurių žmonės iki tol įsigyti negalėjo. Iš sandėlių skorbutu sergantiems tremtiniams pradėta dalinti daiginti žirniai, pušų spyglių arbata.

Nuo 1943 m. pavasario situacija Trofimovske pagerėjo. Sergamumas krito. Gyvenvietės tremtiniai  pradėjo žvejoti. Kai kurios tremtinių šeimos iš jakutų ir evenkų įsigijo medžioklinius šautuvus, pradėjo medžioti. 1943–1944 m. žiemai žmonės jau buvo geriau pasiruošę. Pokario metais keletas tremtinių įsigijo šunis, išmoko vadelioti, gamintis roges ir pradėjo dirbti šunų kinkinių varovais (kajūrais).

Dauguma Trofimovsko tremtinių žvejojo. Pirmieji bandymai žvejoti salos apylinkėse buvo nesėkmingi dėl žvejų išsekimo ir kalbos barjero tarp tremtinių ir instruktorių kazachų. Prasidėjus šalčiams tremtiniai ir toliau būdavo verčiami žvejoti vasaros sąlygomis: be tinkamo apavo ir drabužių, upės ledus pramušdami irklais[10]. Pirmaisiais metais dauguma tremtinių dirbo Trofimovsko žvejybos įmonėje. 1943 m. saloje pradėjo kurtis tremtinių kolūkiai: lietuvių „Rybak“ (Рыбак; liet. Žvejas), suomių – „Severnyj Put“ (Северный Путь, liet. Šiaurės kelias). Kolūkiai šiaurėje buvo gana skurdūs (išskyrus labiau patyrusių evenkų žvejų). Norint apsidrausti, dažnai į jį stojo tik po vieną asmenį iš šeimos. Kolūkyje dirbę žvejai gaudavo atlyginimą ir maisto korteles (iki 1947 m.) pagal sugautos žuvies kiekį. Valstybinėse įmonėse (Trofimovsko žvejybos įmonėje, statybose ir kt.) – pagal nustatytus įkainius. Panašiu metu Trofimovske pradėjo veikti ir mechanizuotos žvejybos stotis (nors žvejybos čia taip ir nepradėta mechanizuoti, o stotis gamino ir taisė tinklus bei kitus paprastus reikmenis)[11]. Daug tremtinių iš Trofimovsko žvejoti buvo išgabenami į kitas vietas: vasarą – į Tumatą, žiemą – į Bobrovską, Anošinską. Daugelyje šių vietų buvo ir kitų gyventojų: vietinių evenkų, jakutų, 1942 m. ištremtų iš Čurapčios rajono. Dalis tremtinių buvo išsiųsta žvejoti į dar nuošalesnes vietas, kur mėnesius visiškoje atskirtyje gyveno sniego užpustytose palapinėse. Tolimiausia vieta, kur žvejojo tremtiniai, buvo Dunojaus sala Laptevų jūroje, nuo Trofimovsko nutolusi apie 300 km į šiaurės vakarus. Kai kurie tremtiniai pasibaigus žvejybos sezonui grįždavo į Trofimovską, kiti buvo blaškomi po įvairias gyvenvietes ir negyvenamas salas. Pavyzdžiui, Zabukų šeima 1943 m. išplukdyta iš Trofimovsko, iki 1947 m. gyveno vis kitoje vietoje Lenos deltoje ar Laptevų jūros pakrantėje (Bobrovske, Anošinske, Sasylache, Tumate ir kt.).

Pirmais metais žvejybos įmonėje ar žvejų kolūkiuose nedirbę tremtiniai turėdavo gyvenvietės administraciją ir įstaigas aprūpinti kuru (malkomis) arba dirbdavo kitus atsitiktinius darbus (tvarkydavo sandėlius ir t.t.). Pagrindinis medienos šaltinis Trofimovske buvo Lenos ledonešio sunešti medžiai ir įvairios medienos nuolaužos, sušluotos nuo upės pakrančių. Lena užšaldavo spalio mėnesį, todėl žiemai įpusėjus visa mediena saloje būdavo surinkta ir jos tekdavo ieškoti 10-15 km spinduliu aplink gyvenvietę, kaimyninėse salose. Daugiausia tai darydavo moterys.

Dirbti Trofimovske buvo priversti ir nepilnamečiai. Kai kurie paaugliai dirbo su suaugusiais – dažniausia vežiojo malkas, kiti, per jauni dirbti Trofimovsko įmonėse, ieškojo įvairių būdų kaip padėti prasimaitinti badaujančioms šeimoms. Pavyzdžiui, būsimas visuomenės veikėjas, ilgametis politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas dr. Jonas Rytis Puodžius, tuomet apie 9 metų amžiaus, iš vielos lankstydavo moterims segtukus plaukams, pasigaminęs ylą ir kabliuką, išmoko taisyti sunešiotus veltinius. Septynmetė mokykla (t. y. lentomis atskirtas kambarys viename iš barakų) gyvenvietėje veikė nuo 1942 m. gruodžio, bet tada ten beveik nebuvo mokinių[12]. Daugelis nebepajėgė ateiti į pamokas, nes neturėjo žieminių rūbų. Vėliau kai kurios klasės, kurioms nesurinkta mokinių, buvo panaikintos. Trofimovsko mokykla atsigavo tik 1944 m., kai suomė tremtinė Ana Nokelainen parengė pradinių klasių amžiaus mokinių sąrašą ir pradėjo ruošti pamokas. Tuo metu buvo surinkta daug mokyklinio amžiaus vaikų. Jiems buvo žadamas nemokamas maitinimas (pasak J. R. Puodžiaus, maitinami jie buvo tik pirmą mokslo mėnesį). Trofimovsko mokyklos patalpos buvo tamsios ir šaltos. Čia beveik nebuvo vadovėlių, sąsiuvinių. Vietoje rašalo mokiniai naudojo suodžius arba cheminius pieštukus. Artimiausia vidurinė (dešimtmetė) mokykla veikė Kiusiure. Ten mokytis išvykę Trofimovsko paaugliai gyvendavo internate.

Pasibaigus karui Trofimovske ir aplinkinėse gyvenvietėse gerokai padažnėjo tremtinių tardymai, suaktyvėjo jų sekimas. Kaip vėliau pastebėjo R. Staugaitis, tuo metu NKVD pareigūnai išplito po visą šiaurę. 1946 m. pavasarį Trofimovske vyko intensyvi potencialių agentų ir „liaudies priešų“ paieška. Gyvenvietės pakraštyje įrengta laikina areštinė (KPZ, laikino sulaikymo kamera)[13]. Tarp tuo metu tardomų tremtinių buvo Pranas Petrauskas (pagal M. Markevičių – Florijonas Petrauskas), 1942–1943 m. dirbęs lavonų išvežiotoju ir kruopščiai sudarinėjęs Trofimovske mirusių žmonių sąrašą. Įtaręs apie gręsiantį tardymą, sąrašus ir slapta rašytą dienoraštį jis spėjo sunaikinti[14]. Tuo metu tremtyje suimta ir septyneriems metams lagerio nuteista mokytoja Marija Stalauskienė.

1946 m. Trofimovske ir aplinkinėse Buluno rajono gyvenvietėse lankėsi iš Lietuvos atvykę Švietimo ministerijos inspektorius Karolis Gerulaitis ir žurnalistas Jonas Bulota. Jų ekspedicijos metų į Lietuvą parvežti 46 vaikai – našlaičiai ir tie, kuriuos pavyko priskirti prie beglobių vaikų grupės. Iš Trofimovsko parvežti 5 vaikai (Albinas ir Kazys Augustinai, Jaunutis Baltrukonis, Kristina Belozaraitė-Montvid, Danutė Žygelytė). Numatyta pargabenti daugiau našlaičių, bet dalis jų iki ekspedicijos atvykimo neišgyveno.

1947 m. Lenos žiotyse ženkliai sumažėjo žuvies. Trofimovsko gyvenvietė pradėjo nykti. Kai kuriems tremtiniams buvo leista išvykti į Jakutską, kiti persikėlė į Kiusiurą, Tit Arus ar kitas gyvenvietes. Trofimovske nustojo veikti vaikų darželis, kai kurios kitos įstaigos. 1952 m. kaip nerentabili likviduota Trofimovsko žvejybos įmonė, o prasiskolinęs tremtinių žvejybos kolūkis „Rybak“ prijungtas prie Tit Aruose veikusios kito tremtinių kolūkio „Poliarnik“. Dalis Trofimovske tremtinių statytų pastatų buvo išardyti, dalimis išvežioti į kitas gyvenvietes. Apie 1953 m. Trofimovsko sala vėl tapo negyvenama.

1989 m. kovą buvusią Lietuvos gyventojų tremties vietą aplankė Donato Samėno organizuotos slidininkų ekspedicijos nariai. Tų pačių metų liepą saloje lankėsi „Tremtinio“ klubo grupė, kitų buvusių tremtinių grupės ir ekspedicijos „Lena-89“ dalyviai. Daugumą žmonių į sunkiai pasiekiamą salą sraigtasparniu skraidino tuo metu Jakutijoje dirbęs lietuvis geologas Ričardas Montvila. Trofimovsko sala tuo metu buvo neatpažįstamai pasikeitusi. 7–8 dešimtmečių sandūroje ji buvo stipriai pažeista Lenos užutekio vandens. Pasak V. Staugaičio, 1989 m. buvusios gyvenvietės teritorijoje buvo likę tik pirties ir vieno gyvenamo namo griuvėsiai, įėjimas į apleista ledainę[15]. Salos krantą ir visa tremtinių kapinių teritoriją nuplovė upės vandenys.

Viena iš 1989 m. vasarą Trofimovske apsilankiusių ekspedicijų (organizuota Vidmanto Gibavičiaus) iš sugriuvusio tremtinių namelio sienojų gyvenvietės vietoje sukalė ir pastatė aukštą kryžių. Ekspedicijos „Lena-89“ dalyvių pastangomis Trofimovske, buvusios gyvenvietės pakraštyje, pastatytas vienas iš 4 tuo metu Lenos deltoje ir Laptevų jūros pakrantėje tremtinių atminimui pastatytų paminklų. Statybų eiga buvo sudėtinga. Akmenų saloje nebuvo, todėl juos gabeno iš kaimyninės Sardacho salos. Paminklo konstrukciją valtimis į Trofimovską plikdė vietos gyventojai. Paminklas baigtas statyti 1989 m. liepos 29 d.

Kapinės. Daugelis 1942-1943 m. saloje mirusių tremtinių buvo užkasti bendroje kapavietėje. Vėlesniais metais laidota individualiose kapuose. 7-8 dešimtmetyje salos krantą, kuriame buvo kapinės pažeidė Lenos užutekio vanduo. Visa Trofimovsko kapinių teritorija liko sunaikinta. Ekspedicijų metu rasti tik nebeatpažįstamų kapų likučiai. Tikslus tremtyje Trofimovske mirusių skaičius nežinimas. LGGRTC duomenimis nustatyta 80 asmenų.

 


[1]Žymiausių D. Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pirmasis variantas parašytas dar 1949–1950 m., autorei pabėgus iš tremties ir nelegaliai grįžus į Lietuvą. Atsiminimai liko nebaigti. Bijodama gresiančio arešto, D. Grinkevičiūtė juos stiklainyje užkasė namų sode. Vėliau jų neberado ir pradėjo rašyti iš naujo. Antrasis atsiminimų variantas pirmą kartą išspausdintas rusų disidentų savilaidos leidinyje „Pamiat“ (liet. Atmintis) 1979 m. Lietuvoje išspausdinti praėjus metams po autorės mirties – 1988 m. 1991 m. buvo rasti ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje restauruoti pirmieji atsiminimų rankraščiai, paskelbti 1996 m.

[2]R. Staugaitis Lietuviai šiaurėje, Vilnius: UAB „Raštija“, 1991, p. 13.

[3]V. Staugaitis. Lenos deltoje ne savo noru, Kaunas: „Naujasis lankas“, 2008, p. 71.

[4]A. Žemaitytė. Amžino įšalo žemėje, Vilnius: Vyturys, 1989, p. 23.

[5]M. Markevičius. Tremties kelias, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, p. 22.

[6]Lenos deltoje ne savo noru, p. 33.

[7]Lietuviai šiaurėje, p. 20.

[8]Tremties kelias p. 22

[9]Taip pat buvo teisiama ir Dalia Grinkevičiūtė, į savo gyventą baraką slapta nešusi lentas. Kadangi prisipažino ir buvo nepilnametė, vienintelė iš teisiamųjų buvo išteisinta. / Amžino įšalo žemėje, p. 26

[10]Lietuviai šiaurėje, p. 12.

[11]Lenos deltoje ne savo noru, p. 65.

[12]Tremties kelias p. 59.

[13]Tremties kelias p. 29.

[14]Amžino įšalo žemėje, p. 33.

[15]Lenos deltoje ne savo noru, p. 159; 164