1-oji Tengos tarybinio ūkio ferma-Šiba
Rajonas: Ongudajskij
Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)
Kraštas/respublika: Altajaus kr.
Valstybė: RSFSR
Į nedidelį Šibos kaimelį 1941 m. liepą atvežta apie 80 tremtinių (pagal įvairius tremtinių sąrašus 69-78 žmonės). Šiba buvo įsikūrusi greta Tengos upės, apie 30 km į vakarus nuo Ongudajaus ir apie 6 km į rytus nuo Tengos kaimo.Dauguma Šibos gyventojų – rusai. Jie čia gyveno mažyčiuose iš rąstų ir velėnų suręstuose nameliuose. Gyvenvietėje veikė kalvė, grūdų sandėliai, arklidės, buvo pastatyti keli dideli tvartai avims (Šiboje tuo metu buvo laikoma apie 1000 avių), pirtis, klubo pastatas. Šiboje tremtiniai gyveno prie aptvarų avims apie 1940 m. pastatytame piemenų ir kitų darbininkų barake. Kiti tremtiniai, kuriem gyvenamo ploto barake neužteko, buvo suvaryti gyventi į Šibos klubą arba apleistuose negyvenamus vietinių būstus. Pagrindinis darbas -avių priežiūra.
Nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, tremtiniai stengėsi puoselėti kultūrą. Nuošalesnėse gyvenvietėse tremtinių laisvalaikis buvo varžomas kiek mažiau. Pavyzdžiui, pasak R. Baltučio, Vėlykas ir Kalėdas Šibos lietuviai švęsdavo nesivaržydami, nors vietos administracija tomis dienomis tremtinius dažnai versdavo valyti išvietes ir šiukšlynus. Vėliau Šibos kaimelyje Liudas Baltutis suorganizavo kelias tremtinių kapelas (bendrą ir vaikų), kurios grodavo per lietuvių šventes, prieš klube rodomo kino seansus ir altajiečių vestuves. Dauguma jų naudotų instrumentų (gitaros, mandolinos, armonikos) buvo padaryti laisvu nuo darbo metu iš medienos atliekų, vielų, sutvirtinti savadarbiais vinimis.
Iš Šibos pabėgo arba į kitas gyvenvietes (daugiausia Tengos kaimą) iki 1950 m. persikėlė visi tremtiniai, tačiau čia iš sunykusių nuošalių ūkių į pradėjo keltis kiti buvę Tengos t. ū. darbininkai. Šibos kaimas augo per beveik visa XX a. antrą pusę. Šiuo metu čia gyvenama.
Kapinės. Bendrose Šibos kapinėse daugiausia buvo laidojami lietuvių vaikai, mirę 1941–1943 m. Kapinės buvo kitapus dirbamų laukų, netoli kaimelio. Tikslus čia palaidotų tremtinių skaičius nėra žinomas. Pasak buvusio tremtinio, Romualdo Baltučio, Šibos kapinėse galėjo būti palaidota apie 10 lietuvių vaikų. LGGRTC tiksliai žinomos tik dvi pavardės. 1989 m. kapinėse lankėsi Romualdas Baltutis ir Algis Jakučionis. Ekspedicijos metu į Lietuvą parvežti E. Jakučionienės palaikai. R. Baltutis vėliau apie Šibos kapines rašė: „Po penkiasdešimties metų atvažiavome su Algiuku parsivežti jo mamos palaikų. Visos smulkmenos: tėčio nukaldinti vinys, nudegintas dešinysis smilkinys, ilga kasa ir veido bruožai – viskas pravertė, kad įsitikintume, jog tai tikrai Algio mamos kapas ir kūnas. Atidengėme karstą. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip penkiasdešimtmetis sūnus renka ir paglostęs kiekvieną kaulelį deda į kelioninį karstą. Viskas, kas buvo ant to kapo – laukinis bijūnas, radasta, tvorelės vinis, sūnui buvo reikalinga. Kiekvienam brangi sava mama, tačiau mums mamos buvo brangesnės kitaip.“[1] Vos po metų, 1990 m., į Tengos apylinkes vykusi kita buvusių tremtinių ekspedicija išlikusių lietuvių kapų Šiboje neberado.