Kiusiuras

Rajonas: Buluno

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

Kiusiuras, Lenos krantas. 1957 m.

Kiusiuras(rus. Кюсюр) – 1924 m. dešiniajame Lenos krante įkurtas kaimas, 1930–1957 m. Buluno rajono centras, nuo dabartinio rajono centro Tiksio nutolęs apie 120 km į pietvakarius. Dauguma pirmųjų Kiusiuro gyventojų – evenkai ir evenai, vertęsi žvejyba ir elnininkyste. Teklė Grigienė, 1947–1950 m. gyvenusi tremtyje Kiusiure, apie kaimą pasakojo: „Kiusiuras buvo ištįsęs pagal upę, perkirstas trijų griovių. Centrinėje dalyje buvo dešimtmetė mokykla ir internatas, prieš mokyklą kultūros namai – kinas, buvo milicijos nuovada, dvi parduotuvės, Buluno rajono maisto ir pramonės prekių sandėlis, valgykla, biblioteka, ambulatorija, vaistinė. Šiaurinėje dalyje buvo siuvykla, ligoninė, pirtis. Netoli aerouosto paštas. Per pelkę buvo iš lentų paklotas tratuaras. Žmonės gyveno jurtose – žeminėse, barakuose, nameliuose iš rąstų. Gyveno ankštai, trūko butų. Vandenį nešė iš upės. O žiemą maistui gaminti vandenį tirpdė iš ledo ir sniego. Augmenija čia skurdi: augo neaukšti maumedžiai, uogos – morožka. Šalčiai Kiusiure labai dideli, bet pūgų beveik nebūna. Žiemą čia trunka 9-10 mėnesių. O pavasaris prasideda tada, kai upė išneša ledus – gegužės pabaigoje.“

Tremtiniai į Kiusiurą iš šiaurinių Buluno rajono gyvenviečių pradėjo keltis apie 1946 m. 1951–1954 m. kaime gyveno apie 100–130 m. Lietuvos tremtinių, atvykusių iš Trofimovsko, Tit Arų, Bykovo ir kitų šiaurinių gyvenviečių, kai Lenos deltoje sumažėjus žuvies pradėjo nykti ten veikę žvejų kolūkiai ir valstybinės žvejybos įmonės. Kartu su lietuviais į Kiusiurą persikėlė ir daugi Čurapčios tremtinių jakutų, rusų žvejų, suomių ir vokiečių, karo metais ištremtų iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo) apylinkių.

Iki 6-ojo dešimtmečio vidurio tremtinių judėjimas buvo griežtai varžomas. Kiusiure sulaikyta ir prievarta iš Lena plaukiančių laivų išlaipinta daug tremtinių, mėginusių iš šiaurės išvykti į Jakutską ar kitus pietinės Jakutijos regionus. Išlaipinami būdavo net žmonės turėję leidimus vykti į Jakutijos sostinę. Darbingo amžiaus žmones priversdavo dirbti vietos įstaigose. Vyresnius, ligotus tremtinius, dažnai tiesiog palikdavo ant Lenos kranto. Gyvenama vieta bei pragyvenimo šaltiniu jie turėjo pasirūpinti patys. Kiusiuro uosto apylinkėse nuolat stovėdavo palapinės, įvairios laikinos pašiūrės, kuriose gyvendavo iš vasarą į pietus plaukiančių laivų išlaipinti tremtiniai. Elena Selenytė-Kalvėnienė, kuri su šeima buvo priversta apsigyventi Kiusiure prisiminė: „<...> iškėlė iš laivo motyvuodami tuo, kad čia reikalingi buhalteriai. Kiusiuro krante atsidūrėme tokioje lūšnoje, kur išgriautas pečius ir krūva pelenų. Pernakvojome sėdėdami ant pelenų krūvos. Kitą dieną laikinai apsigyvenome pas lietuvius tremtinius, kol gavome kur prisiglausti. Saugumiečiai mus išlaikė ir neišleido iš Kiusiuro dar du metus, nors pakartotinai iš Maskvos buvo gautas leidimas išvykti į Jakutską.“

5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo pradžioje Kiusiure gyveno ir mokėsi daug paauglių, kurių šeimos vis dar nebuvo išvykusios iš šiaurinių gyvenviečių. Kaime veikė dešimtmetė mokykla, kurioje mokėsi iš Tit Arų, Bykovo ir Trofimovsko atvykę tremtinių vaikai. Vienintelė kita dešimtmetė mokykla rajone buvo šiaurėje – Tiksio uoste. Į Kiusiurą mokytis atvykę tremtiniai apsistodavo mokyklos internate. Tuo metu mokykloje dirbo suomių, lietuvių mokytojų. Chemijos mokytoju dirbo Alfonsas Andriukaitis. Mokytojas Antanas Vaitkevičius buvo subūręs mokinių orkestrą (smuikas, akordeonas, pianinas, gitara, būgnai).

Kiusiure tremtiniai dirbo įvairius darbus. Žiemą jaunesni buvo siunčiami į kaimo apylinkes aprūpinti čia veikusias įstaigas mediena kurui. Pajėgesnes šeimas ar tremtinius, kurie dėl įvairių priežasčių atsidurdavo vietos administracijos nemalonėje, ir toliau siųsdavo į nuošalius žvejybos punktus šiaurėje, dažnai atgal į Tit Arus, Sasylachą ar kitas vietas, iš kurių tremtiniai masiškai traukėsi į Kiusiurą.

1951–1954 m. tremtiniai iš Kiusiuro pradėjo keltis į Jakutską ir kitas pietų Jakutijos gyvenvietes. Pirmieji išvyko žmonės, kuriems pavyko gauti vietos gydytojų pažymas dėl sunkių sveikatos sutrikimų, patirtų dirbant Šiaurėje. Kai kurie išvyko turėdami tik laikinus leidimus gydytis Jakutske, tačiau į Šiaurę nebesugrįžo. 1956–1958 m. daugumai Buluno rajone vis dar gyvenusių tremtinių buvo leista sugrįžti į Lietuvą.

XX a. antrojoje pusėje sunykus daugumai tremtinių gyventų šiaurinių Buluno rajono kaimų, Kiusiuras išaugo ir šiuo metu yra antra pagal dydį gyvenvietė rajone (2018 m. – 1,2 tūkst. gyventojų). Šiandieninis Kiusiuras yra neturtinga Rusijos arktinės tundros zonos gyvenvietė. Kai 2017 m. kaime lankėsi Gedimino Andriukaičio organizuotos ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“ dalyviai, keliai tarp namų buvo vis dar iškloti mediniais šaligatviais, dauguma pastatų griūnantys ir apleisti. Vienintelės statybos Kiusiure – nauja mokykla su internatu.