LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Songonas

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Songonas (rus. Сонгон) – 1946 m. įkurta nedidelė gyvenvietė Zaigrajevo rajone, už 25 km į šiaurės rytus nuo Novoiljinsko. Dauguma gyventojų – rusai, buriatai ir totoriai. 1949 m. į Songoną atitremtos kelios moldavų šeimos. Iš viso 6-ojo dešimtmečio pradžioje čia gyveno apie 250 žmonių. Gyvenvietėje veikė nedidelė pradinė rusų mokykla, parduotuvė ir ambulatorija.

            1952 m. iš Novoiljinsko į Songoną buvo perkeltos 5 tremtinių šeimos (apie 20 žmonių), vietinių aktyvistų apkaltintos vengimu pirkti valstybines obligacijas. Songone tremtiniai buvo nuolat žeminami vietos administracijos. Jie apgyvendinti labiausiai perpildytuose ir apgriuvusiuose barakuose, priversti dirbti tik mažiausiai apmokamus darbus – deginti šakas, išvežioti medienos atliekas iš lentpjuvės. Buities ir darbo sąlygos Songone gerėti pradėjo tik po poros metų. Tremtiniams buvo leista iš sausakimšų barakų persikelti į kelis naujai pastatytus poros kambarių namelius, dirbti geriau apmokamus medkirčių, traktorininkų ar medienos krovėjų darbus.

            Songone mirę tremtiniai buvo laidojami nedidelėse bendrose gyvenvietės kapinaitėse. Iš viso čia galėjo būti palaidoti 6 lietuviai.

             Apie 1955 m. dviem lietuvių šeimoms iš Songono buvo leista grįžti į Novoiljinską, kur tuo metu buvo renkamos naujos vagonų krovėjų brigados. Likusieji tremtiniai Songone gyveno iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos, kai jiems buvo leista grįžti į Lietuvą.

             1967 m. ištuštėjusi Songono gyvenvietė buvo panaikinta, o jos teritorijoje įkurta avių ferma. Apleistos gyvenvietės kapinės virto gyvulių ganykla.