LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Sulchara

Rajonas: Kižingos

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

             Sulchara (rus. Сулхара) – 1933 m. įkurta gyvenvietė Kižingos rajone, apie 25 km į pietryčius nuo rajono centro – Kižingos. Sulchara buvo įsikūrusi miškingame slėnyje, kairiajame Sulcharos upės krante. Antrojo pasaulinio karo metais gyvenvietė sunyko, ištuštėjo ir apaugo mišku. Apie 1952–1953 m. Erijos MMRP (centras – Ilka) pradėjus lėtėti medienos gavybai, dalis darbininkų buvo perkelta į naujai įsteigtą Koduno MPŪ, o apleista Sulcharos gyvenvietė iš naujo apgyvendinta.

          1953 m. žiemą atvirais sunkvežimiais daugiausia iš Ilkos, Ulentujaus ir Dalniaja Erijos į Sulcharą buvo atvežta apie 20 lietuvių tremtinių šeimų (apie 80 žmonių), taip pat vietinių rusų ir kitų tautybių darbininkų. Tuo metu gyvenvietė buvo negyvenama ir virtusi apleistu šiukšlynu. Tremtiniai apgyvendinti senuose, apgriuvusiuose, daugiau nei 10 metų tuščiuose stovėjusiuose barakuose. Iš daugumos jų aplinkinių kaimų gyventojai buvo išnešę baldus, langus. Barakų lubos buvo sudėtos iš plonų, sutrūnijusių lentų ir užpiltos žemėmis. Įsirengti ir susitvarkyti būstams buvo suteiktos tik dvi laisvos nuo darbo dienos. Tremtiniai lentomis užkalė barakų langus, atsitvėrė kambarius, lubas apipylė pjuvenomis. Kiti, kuriems neužteko gyvenamų patalpų, statė laikinas palapines ar pašiūres. Daugumą medžiagų (rąstų, lentų, įvairių medienos atliekų) tremtiniai tempė iš aplinkinių miškų ir senų, apleistų kirtaviečių. Transportą ir medžiagas statyboms vietos administracija suteikti atsisakė.

              Pirmaisiais metais dauguma Sulcharos tremtinių dirbo statybose. Iki 1954 m. čia buvo pastatyti visi miško pramonei plėtoti būtini gamybiniai objektai: lentpjūvė, medienos sandėliai, miškavežių garažai. Vėliau gyvenvietės apylinkėse tremtiniai ir kiti darbininkai kirto miškus, genėjo, degino šakas, tiesė kelius, dirbo traktorininkais, mechanikais. Sulcharos apylinkėse iškirsta mediena buvo plukdoma Sulcharos ir Koduno upėmis.

               1954–1955 m. Sulcharoje pradėjo veikti nedidelė pradinė rusų mokykla, pirtis, pašto skyrius, įrengta elektros stotelė. Gyvenvietėje veikė ir nedidelis medicinos punktas. Kadangi jame dirbo tik vienas felčeris, nuolat trūko vaistų, gimdymo ar sunkios ligos atveju dauguma tremtinių ryždavosi vykti į už daugiau nei 150 km buvusią Ilkos ligoninę.

             Sulcharoje mirė 5 lietuviai. Keli iš jų buvo plaidoti bendrose, netoli gyvenvietės įkurtose kapinėse, likusieji parvežti laidoti į Ilkos kapines, greta savo artimųjų, draugų.

              Iki 1960 m. dauguma Sulcharos tremtinių gavo leidimus grįžti į Lietuvą. Kasmet lietuvių čia gyveno vis mažiau. Ilgainiui ir šeimos, dar nepaleistos iš tremties ar neturėjusios lėšų kelionei namo, pradėjo keltis į kitas gyvenvietes, kur vis dar gyveno daugiau tautiečių. Dauguma persikėlė atgal į Ilką. Sulcharoje 7-ojo dešimtmečio pradžioje gyventi liko tik keli šeimas su vietiniais gyventojais sukūrę lietuviai.

                 XX a. pabaigoje medienos gavyba Sulcharos apylinkėse ėmė lėtėti, dauguma miško pramonės objektų buvo uždaryti. 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis gyvenvietėje vis dar gyveno apie 650 žmonių.