LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Žemutinis Sajantujus

Rajonas: Tarbagatajaus

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Žemutinis Sajantujus (rus. Нижний Саянтуй) – XVIII a. įkurtas kaimas Tarbagatajaus rajone, apie 14 km į pietvakarius nuo Ulan Udės ir apie 35 km į šiaurės rytus nuo rajono centro Tarbagatajaus, dešiniajame Selengos upės krante, Sajantujaus upės žemupyje. Iki XX a. pradžios kaimas vadintas Vachmistrovu (rus. Вахмистрово). Viena gyvenvietės pavadinimo kilmės versijų – esą ją įkūrė kazokų vachmistras (carinės Rusijos kazokų puskarininkis). Šalia Žemutinio Sajantujaus buvo nutiesta Rytų Sibiro geležinkelio linija.

            1948 m. birželio pradžioje į Žemutinį Sajantujų buvo atvežta apie 10 lietuvių šeimų (apie 40 žmonių). Po dviejų mėnesių visi tremtiniai buvo perkelti į už 14 km į pietus, į panaikinto karo belaisvių japonų lagerio baraką šalia nedidelio kaimyninio Aukštutinio Sajantujaus kaimelio. 1950–1951 m. dauguma tremtinių iš Aukštutinio Sajantujaus buvo grąžinti atgal į Žemutinį  Sajantujų.

Žemutiniame Sajantujuje tremtiniai gyveno atskirti nuo vietinių kaimo gyventojų. Lietuviai buvo įkurdinti keliose apleistose rąstinėse trobelėse, šalia kaimo arklidžių. Nuo likusios kaimo dalies tremtinių būstus skyrė Sajantujaus upė. Gyvenimo sąlygos kaime buvo sunkios. Kaimas buvo visiškai nuskurdęs ir apleistas, parduotuvėje trūkdavo net būtiniausių maisto produktų. Jų nusipirkti tremtiniai  galėjo tik iš sunkvežimių vairuotojų, į Ulan Udę gabenusių iškirstą medieną. Nuo 1951 m. dauguma vairuotojų buvo tremtiniai iš Ukrainos. Lietuvių paprašymu ukrainiečiai iš sostinės į Žemutinį Sajantujų atveždavo parduoti pieno, daržovių, taip pat tremtiniams skirtus siuntinius ir laiškus. Medieną gabenantys sunkvežimiai tremtiniams buvo vienintelė susisiekimo su sostine priemonė – prireikus, užsilipę ant atvirose priekabose sukrautų rąstų jie važiuodavo į Ulan Udės ligoninę, lankyti ten gydomų artimųjų ar nusipirkti būtiniausių produktų.

Žemutinio Sajantujaus tremtiniai prižiūrėjo ir remontavo geležinkelį, dirbo arlidėse, arkliais traukdavo aplinkiniuose miškuose iškirstą medieną iš kirtaviečių, kraudavo ją į iš Ulan Udės atvykstančius sunkvežimius.

Iki 6-ojo dešimtmečio vidurio dauguma Žemutinio Sajantujaus tremtinių buvo perkelti į Ulan Udę; miestui sparčiai plečiantis, ten nuolat reikėjo darbo jėgos, ypač statybininkų, stalių. Žemutiniame Sajantujuje gyventi liko tik Juliaus ir Stasės Dundulių šeima; į Lietuvą jie sugrįžo 1963 m.

2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis Žemutinio Sajantujaus kaime gyveno apie daugiau nei 2800 žmonių.