Zonalnojė

Rajonas: Zonalnojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Zonalnojė(rus. Зональное) – kaimas, Zonalnojės rajono centras, nuo Altajaus krašto sostinės Barnaulo nutolęs 125 km į pietryčius, nuo artimiausio miesto Bijsko – apie 30 km į šiaurės vakarus. Zonalnojė įkurta 1932 m., kai čia pradėjo veikti Bijsko žemės ūkio instituto selekcinė stotis. Taip pat kaimas buvo centrinė cukrinių runkelių tarybinio ūkio gyvenvietė.

1941 m. į Zonalnoję atitremta apie 40 tremtinių iš Lietuvos, Kauno miesto. Tarp jų buvo karininkas ir teisininkas, karo prokuroro padėjėjas pulkininkas Antanas Gruodis su šeima – žmona Jadvyga, vaikais Nijole ir Algirdu (1940–1953).

Karo metais dauguma Zonalnojės tremtinių gyveno ir dirbo tarybinio ūkio fermoje, už 5-7 km nuo kaimo. Čia buvo pastatyta apie 20 gyvenamųjų namų, veikė nedidelė pradinė mokykla. Daugiausia fermos apylinkėse gyveno kolektyvizacijos metu represuoti ukrainiečiai. Tremtiniai buvo apgyvendinti keliuose darbininkų barakuose, vėliau pavienės šeimos įsikūrė apleistose žeminėse. Tremtiniai Zonalnojės tarybiniame ūkyje dirbo įvairius lauko darbus. Jaunesnes moteris dažnai išveždavo ir į miško kirtavietes - aprūpinti kaimą mediena. Gyvenimo ir darbo sąlygos čia buvo sunkios. Regina Irena Jankauskaitė-Jankaitytė prisiminė: „Karo metu teko dirbti ypač sunkiai, dažniausiai nuo ansktyvo ryto iki išnaktų. Mes, maži vaikai, mamų beveik nematydavom. Pargrįždavo sutinusiais nuo mašalų veidais, mes jų net nepažindavom. <...> Pati buvau silpnos sveikatos, dėl prasto maisto ir jo trūkumo, nes vykstant karui viskas buvo išvežama į frontą. Beto nebuvo už ką maisto pirkti. Į maistą buvo išmainyti visi geresni rūbai. Už šilkinę suknelę galima buvo gauti 0,5-1 l pieno. Dažnai maistas buvo kelios griežtai ribotos bulvės apibarstytos tarkuotais saulėgražų išspaudų milteliais. Iš bado čiulpdavau tas išspaudas, po to raitydavausi nuo pilvo skausmų.“ Tremtyje 1941 m. R. I. Jankauskaitė-Jankaitytė neteko vos vienerių metukų sesers Editos ir naujagimio brolio.

 1941 m. spalį Zonalnojėje buvo suimtas pulk. A. Gruodis. Jo dukra Nijolė Gruodytė savo atsiminimuose rašė: „Jis buvo apkaltintas, kad norėjo padaryti perversmą traukinyje, kuriame mus vežė, nors iš vagono jo niekur neišleisdavo, o ir pačiame vagone buvo vien moterys ir vaikai, ir vos du vyrai – mano tėvas ir dar vienas senelis žydas.“ Spalio 23 d. A. Gruodis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kalintas Bijske, nuo 1942 m. gruodžio – Barnaule. Maskvos apygardos teismas mėgino už akių nuteisti mirties bausme, tačiau buvo paliktas jau įsigalėjęs pirmasis nuosprendis[1]. 1945 m. pulk. A. Gruodis buvo išvežtas į Taišeto lagerį, Irkutsko srityje. Pas šeimą į tremtį Zonalnojėje  sugrįžo 1952 m.

1942 m. 15 tremtinių iš Zonalnojės buvo išvežti į Jakutiją, daugiausia - į Muostacho ir Bykovo gyvenvietes Buluno rajone. Tų pačių metų rudenį į Zonalnoję buvo atvežta Pavolgo vokiečių, 1944 m. pradžioje – kalmukų tremtinių.

1942 m. kelias šeimas iš Zonalnojės tarybinio ūkio fermų perkėlė į kaimą dirbti selekcinėje stotyje. Apie 1946–1947 m. buvo perkeltos ir likusios šeimos. Gyvenimo sąlygos čia buvo daug geresnės nei tarybinio ūkio fermose. Kaimas buvo švarus, tvarkingas. Čia veikė kelios parduotuvės, vidurinė mokykla. Tuo metu Zonalnojėje gyveno apie 2-3 tūkst. žmonių. 6-ojo dešimtmečio viduryje prasidėjus plėšinių įsisavinimui, į kaimą atsikėlė daug rusų iš vakarinių Sovietų Sąjungos teritorijų.

1947–1948 m. 4 tremtiniai pabėgo iš Zonalnojės. Sofija Jankauskienė-Jankaitienė bijodama dėl blogėjančios dukros Reginos Irenos sveikatos pabėgo į Vidurinę Aziją, pasiekė Uzbekiją. 1951 m. buvo susekta ir grąžinta į tremtį Altajaus krašte. Reginą Ireną Jankauskaitę-Jankaitytę pavyko slapta išgabenti į Lietuvą.

1956–1958 m. Zonalnojėje gyvenusiems tremtiniams leista sugrįžti į Lietuvą. Gruodžių šeima sugrįžo 1965 m.

Zonalnojės kaimas išliko. Šiuo metu čia gyvenama.

Kapinės.Gyvenvietėje mirė ir palaidoti4 tremtiniai. 1993 m. gyvenvietėje lankėsi V. Tarasonis.  Kapinėse dar stovėjo kryžiai ant tremtinių kapų. Daugiau žinių apie kapines nėra.