Rubcovsko tarybinis ūkis

Rajonas: Rubcovsko

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Rubcovsko tarybinis ūkis (rus. Рубцовский совхоз) – buvęs tarybinis ūkis Rubcovsko rajone,  įkurtas XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje. Jam priklausė rajono centro Rubcovsko apylinkėse buvę kaimai: centrinė gyvenvietė Zelionaja Dubrava (rus. Зелёная Дубрава), Mičiurinskis (rus. Мичуринский), Kolosas (rus. Колос), Stepnojus (rus. Степной).

Lietuvos tremtiniai į Rubcovsko tarybinio ūkio gyvenvietes atvežti 1941 m. liepą. Iš viso čia atitremta apie 40 žmonių, dauguma iš Vilniaus miesto. Kartu atvežta nemažai lenkų.

Visos Rubcovsko t.ū. gyvenvietės buvo įkurtos apie 1932 m. Dauguma čia gyvenusių žmonių – kolektyvizacijos metu nukentėję Altajaus krašto ir aplinkinių regionų ūkininkai. Tarp jų nemažai XX a. pradžioje į Altajaus kraštą atvykusių ukrainiečių ir vokiečių menonitų kolonistų. Visos gyvenvietės buvo nedidelės, skurdžios, iki 1960 m. pavadinimų neturėjo ir buvo vadinamos tik tarybinio ūkio skyriais arba fermomis. Daugiausiai lietuvių atsidūrė Rubckovsko t.ū. 1-ojo skyriaus gyvenvietėje – šiuo metu išnykusiame Stepnojo kaimelyje. Daugelyje kaimelių tremtiniams nebuvo paruoštas gyvenamas plotas, todėl jiems tekdavo gyventi mokyklose, sandėliuose ar kituose ūkiniuose pastatuose.

Tarybiniame ūkyje daugiausia buvo auginami cukriniai runkeliai. Tremtiniai čia dirbo įvairius žemės ūkio darbus: ravėjo laukus, kasė griovius ir kt. Pasibaigus lauko darbų sezonui, žmonės neturėjo darbo ir neteko vienintelio pragyvenimo šaltinio.

1941 m. lapkritį apie 10 tremtinių buvo amnestuoti kaip buvę Lenkijos piliečiai. 1942 m. vasarą beveik visi Rubcovsko tarybinio ūkio gyvenvietėse likę tremtiniai (apie 30 žmonių) išvežti į Jakutiją, daugiausia į Bykovo, Muostacho (Buluno r.) ir Kuogastacho (Ust Janos r.) gyvenvietes. Po 1942 m. Rubcovsko apylinkėse galėjo gyventi dar apie 10 lietuvių, tačiau apie jų likimus nėra išlikę liudijimų.

Kapinės. Rubcovsko t.ū. mirė 2 tremtiniai. Tikslios jų palaidojimo vietos nežinomos. Pasak Valerijos Damašienės, 1941 m. rudenį iš bado mirusi Uršulė Varankienė buvo palaidota bendrose rusų ir ukrainiečių kapinėse (greičiausiai Zelionaja Dubrava kaimelyje).