LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Kazačis

Rajonas: Pervomaiskio (d.Barnaulo)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

  Kazačis (rus. Казачий) – kaimas Barnaulo (d. Pervomaiskojės) rajone, apie 20 km į šiaurę nuo Barnaulo. Įkurtas 1918 m.

1944–1946 m. į Kazačį iš gretimame Talmenkos rajone buvusių 82-o kvartalo, Didžiojo Kokujaus ir Šipicino gyvenviečių perkelta keletas tremtinių šeimų (iš viso apie 12 žmonių).  Kazačyje lietuviai daugiausia dirbo pabėgių gamykloje. Čia jiems daugiausia tekdavo krauti pabėgius į vagonus. Tremtiniai Kazačyje turėjo įsikurti pas vietinius gyventojus. Daugelis buvo atvežti iš 82-o kvartalo, kur žmonės neturėjo nuolatinio darbo ir pinigų, todėl už nuomą kaimo gyventojams mokėdavo gamykloje gautomis medienos atliekomis ir žibalu[1].

1946–1947 m. iš Kazačio į Lietuvą pabėgo visi čia gyvenę tremtiniai. Pirmieji į Lietuvą sugrįžo Vytautas Čeponis ir Danutė Vederaitė, kurie į Lietuvą buvo parvežti kartu su kitais vaikais, daugiausia našlaičiais, Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriaus Juozo Zakarausko ir Vilniaus 5-ųjų vaikų namų auklėtojos Antaninos Kuznecovos[2].

Kazačio kaimas išliko.



[1]„Tautų tėvo karalystėje“ p. 114

[2]Rimvydas Racėnas “Į mielą šalį Lietuvą”, p. 125-126