LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Kulunda

Rajonas: Kulundos

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Kulunda (rus. Кулунда) – kaimas, Kulundos rajono centras, 56 km į pietus nuo Slavgorodo ir apie 340 km į vakarus nuo Altajaus krašto sostinės Barnaulo, netoli sienos su Kazachstanu. Kulunda įkurta 1917 m. kaip geležinkelio statybas aptarnaujanti gyvenvietė. Kulundos geležinkelio stotis pradėjo veikti 1924 m.

            1941 m. liepą į Kulundos kaimą atvežtos 4 lietuvių šeimos (iš viso - 13 žmonių). 3 šeimos iš Trakų, 1 – Varėnos rajono. Kiek vėliau į Kulundą atvežta tremtinių Pavolgio vokiečių, pokario metais – ukrainiečių iš vakarinių šiandieninės Ukrainos teritorijų. Tuo metu Kulunda buvo išaugusi į didelę gyvenvietę. Čia veikė stambi plytinė, pieno produktų kombinatas, septynmetė mokykla, ambulatorija. Dauguma pastatų, kaip ir kitose Kulundos stepės gyvenvietėse - moliniai, kadangi miškų regione beveik nebuvo. Kulundoje tremtiniai gyveno nedideliuose moliniuose nameliuose, daugiausia dirbo gyvenvietės plytinėje.

            1944 m. spalį Kulundoje broliai Vitoldas ir Česlovas Pauliukaičiai tremtyje paimti į Raudonąją Armiją.  V. Pauliukaitis tarnavo 16-ojoje Lietuviškojoje divizijoje, Č. Pauliukaitis atsidūrė 2-ajame Baltarusijos fronte. 1946–1948 m. abu broliai buvo demobilizuoti, grįžo į Lietuvą. Tremtyje likęs jauniausias brolis Algirdas Pauliukaitis kartu su mama Leokadija Pauliukaitiene 1947 m. pabėgo iš tremties. Iš viso iš Kulundos į Lietuvą pabėgo 5 tremtiniai. 3 iš jų, Jonas, Juozas ir Liucija Arlauskai, 1948–1949 m. suimti Lietuvoje, nuteisti kalėti po 3 metus lageryje, vėliau grąžinti į tremtį Altajaus krašte.

            1959 m. paskutiniems Kulundoje gyvenusiems tremtiniams buvo leista sugrįžti į Lietuvą.

Šiuo metu gyvenvietė  labi išaugo. Joje gyvena virš  14 tūkst.