Kuogastachas

Rajonas: Ust Janos

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

Kuogastachas, apie 1953 m.

Kuogastachas (rus.Куогастах) – išnykusi žvejų gyvenvietė Ust Janos rajone, ant Janos upės dešiniosios protakos kranto, apie 35 km į vakarus nuo artimiausios gyvenvietės – Nižnejansko ir apie 15 km į rytus nuo Laptevų jūros kranto.

Tremtiniai į Kuogastachą atgabenti 1942 m. rugsėjo mėn. Iš viso čia pateko apie 180–200 Lietuvos gyventojų. Tarp jų - buvęs prekybinio garlaivio „Kretinga“ kapitonas Eduardas Sliesoraitis su žmona Vincenta ir dukra Sigita, Kretingos muziejaus įkūrėjas, 1938–1940 m. Kauno amatų mokyklos direktorius Juozas Žilvytis su šeima, žurnalistas Juozas Gudjurgis (1903–1942, Kuogastache). Apie 80 tremtinių – nepilnamečiai. Tarp jų buvo vaikų, Altajaus krašte netekusių tėvų. Pavyzdžiui, broliai Rimgaudas (vyriausias – 16 metų), Algimantas ir Vitalis Lapėnai, atplukdyti vieni. Vėliau išvežti į vaikų namus Jakutske, 1946 m. juos parvežė į Lietuvą Švietimo ministerijos inspektorius Karolis Gerulaitis ir žurnalistas Jonas Bulota.

Kuogastachas, atplukdžius Lietuvos tremtinius, buvo tik pradėjęs kurtis. Gyvenvietės teritorijoje buvo tik dvi didelės palapinės, kuriose gyveno 1942 m. vasaros pabaigoje atgabenti tremtiniai iš Leningrado srities (suomiai ir vokiečiai, apie 250–300 žmonių), kelios jakutų ir evenkų medžiotojų jurtos. Apie pirmąsias dienas Kuogastache Matilda Strimaitytė–Mėlienė prisiminė: „Kai visi susirinkę į palapinę pradėjome vaikščioti, tai ledas pradėjo tirpti ir mūsų palapinės viduryje pasidarė didelė, purvina bala. Blogiausia, kad nebuvo, kur atsisėsti, o negalinčių stovėti buvo jau labai daug. Iš virš šimto žmonių grupės jau didesnė pusė griuvo iš nuovargio ir bado. Kurie dar paėjome, pradėjome tempti į vidų visokius pagalius ir rąstus, kad galėtume ant jų nors visai silpnus ir vaikus padėti. [...] Tuo tarpu, kaip tyčia papūtė nuo jūros labai šaltas vėjas, sugriovė mums ant galvų mūsų palapinę ir pradėjo mus visus risti kartu su visais mažais vaikais ir jau mirusio [Juozapo] Jasevičiaus lavonu.“[1]

Tremtiniams apgyvendinti buvo statomos jurtos. Statyboms daugiausia naudojo Janos ledonešio į upės krantus suplukdytus medžius, rąstus ir šakas. Apie regionui būdingą jurtų statybą Daina Klimauskaitė pasakojo: „Buvo kasamos velėnos ir kaip iš plytų, dedamos viena ant kitos. Vietoje langų – skuduras, o tik užšalus upei – ledas, kad neįpūstų pūgos vėjas. Mūsų jurtoje gyveno 15-20 šeimų. Buvo kelių aukštų narai, kiekvienam žmogui vietos tik apie 30 cm.“ Tremtiniai Kuogastache pastatė mokyklą, medicinos punktą, nedidelį vaikų darželį, iškasė ledainę, žuvims laikyti. Dauguma Kuogastacho tremtinių žvejojo. Žvejyba čia vyko tiek žiemą, tiek vasarą. Taip pat tremtiniai apdorodavo, sūdydavo žuvį, skaldydavo ir sijodavo druskos luitus, medžiojo ruonius, tundroje, Janos pakrantėse rinko medienos atliekas, kurui ir kitoms gyvenvietės reikmėms.

Gyvenimo sąlygos Kuogastache buvo ypač sunkios. Dėl bado, blogų sanitarinių sąlygų, šalčio, išsekimo daug žmonių sirgo skorbutu, dizenterija, kitomis infekcinėmis ligomis. Karo metais Kuogastache buvo didžiausias tremtinių mirštamumas visame Ust Janos rajone. Vien 1942–1943 m. sandūroje čia žuvo apie 20 tremtinių. Pasak Marijonos Augustaitytės-Blaudžiūnienės, mirusių buvo beveik kiekvienoje šeimoje, ypač pagyvenusių žmonių ir vaikų, jurtose kartais gulėdavo po kelis mirusius. Apie gyvenimą tremtyje Kuogastache Stasys Maželis pasakojo: „Tremties pirmieji ir antrieji metai buvo siaubingi, nebuvo kur apsigyventi, trūko maisto, neįprastos sąlygos, didžiuliai šalčiai, kurie siekia apie -50°C. Jeigu šaltis -30, tai čia dar labai palankus šaltis. Vyrauja žiemą pustymai, štormai – stiprūs viesulai, kurie tiesiog viską plėšo. Upė pasidengia kelių metrų storio ledu. Du mėnesius būna ištisa naktis. Stigo drabužių, rengėmės kas ką turėjo, kad nors kiek apsisaugoti nuo šalčio.<...> Kamavo parazitai: utelės, blakės, kamavo cinga [skorbutas], daugelis ja sirgo. Liga susergama, kai organizme pritrūksta vitaminų. Žmogui pamėlynuoja oda, kraujagyslės, pradeda klibėti dantys, juos gali pats sau laisvai išsiimti, žaizdos negyja, pūliuoja, atsisėdęs žmogus nebegali atsikelti. Pirmaisiais metais daug išmirė. Nepernešė atšiauraus klimato. Krito senyvo amžiaus, silpnesnės sveikatos, išmirė labai daug vaikų. Krito žmonės, kaip rudenį nuo medžių lapai. Ilsėjomės susispaudę, kad šilčiau būtų. Prabudęs junti, kad kaimynas jau atšalęs, jau miręs. Ir jokio jaudulio, nei jokios nuostabos. Nebuvo jokios vilties, kad išgyvensime.“

1947 m. Kuogastacho apylinkėse pradėjo mažėti sugaunamos žuvies. Tremtinius pradėta perkelti į kitas vietas – Krestus, Kazačę. Kelios tremtinių šeimos išgabentos į Buluno rajoną. Kai kuriems pavyko išvykti į pietus – Jakutską ar kitus pietinės Jakutijos miestus, kaimus. Pokario metais Kuogastacho apylinkėse kurį laiką veikė lagerio punktas. Gyvenvietė pradėjo nykti 1949 m., o 6-ojo dešimtmečio viduryje buvo apleista. 1974 m. buvusios gyvenvietės apylinkėse lankėsi Kuogastacho tremtinys Vaidevutis Bičiūnas. 1989 m. Kuogastache lankėsi ekspedicija, vykusi į buvusias Lietuvos gyventojų tremties vietas Ust Janos rajone. Joje dalyvavo Janos tremtiniai Algis Šapauskas ir Julius Šagamoga, taip pat Daiva Vilkelytė, Gintaras Kudaba, Algirdas Šimkus, Girvydas Duoblys. Jos dalyviai Kuogastache rado išlikusią ledainę, jurtų, sandėlių ir kitų tremtinių statytų pastatų, senų baržų likučius[2].

Kapinės.Tremtyje Kuogastache, LGGRTC duomenimis, mirė 27 Lietuvos gyventojai. Tremtinius laidojo ant nedidelio kalnelio, kiek toliau nuo Janos kranto. Atgabenus Lietuvos tremtinius teritorijoje jau buvo palaidota tremtyje žuvusių suomių. 1942–1943 m. žiemą, kai mirštamumas Kuogastache buvo didžiausias (mirė 18 žmonių), mirusiųjų palaikų nelaidojo – juos tiesiog sudėdavo į pusnį, kiek toliau nuo tremtinių jurtų. Vėliau buvo sudaryta tremtinių brigada, kuri sukalė karstus, iškirto amžiname įšale duobes. Suomių ir vokiečių mirė dar daugiau. Pasak Jurgio Gasiūno, pirmąją žiemą Kuogastache žuvo apie 20 proc. čia atvežtų žmonių. Matilda Strimaitytė-Mėlienė apie tremtinių kapus Kuogastache pasakojo: „Beveik visi tie ant kapų kryželiai buvo vienodi – visi iš panašių pagalių padaryti. Kai tik nuveždavome laidoti, tai ir kryželį tuos pastatydavome. Ant kryželio užrašydavome: vardą, pavardę ir iš kur kilęs. Duobės buvo gan negilios – labai sunku buvo leduose tas duobes iškirsti. Kai pavasarį oras atšilo, tai labai daug tų kryželių išvirto, ir pasirodė viršus karstų, o kurie be karstų buvo palaidoti, tai rūbai buvo matyti. Dauguma buvo be karstų palaidoti, nes vinių nebuvo ir ne tik vinių, bet ir medžiagos – iš pagalių buvo labai blogi karstai.“. Kai 1989 m. kapines lankė ekspedicijos dalyviai, kapinės buvo išlikusios, bet apleistos. Ekspedicijos dalyvė Daiva Vilkelytė rašė: „Ta pati spengianti tyla ir apleistos kapinės, sutrūniję, išvirtę ar pasvirę kryžiai, katalikiški ir provoslaviški, o čia pat ir stulpelis su raudona skardine žvaigždute, su tik kur ne kur įskaitoma viena kita raide. Kapinės be tvoros, vidury plyno nuogo lauko, šiaurinių vėjų pagairėje, kapinės, kurias aplanko nebent poliarinės lapės ar smulkūs graužikai, kapinės į kurias neateina žmonės. Pakeltum gulintį kryžių, bet nežinia kur, nuo kurio jis kapo, ir kur kapo galvūgalis...“[3]. Ekspedicijos dalyviai kapinėse pastatė kryžių su įrėžtomis žinomomis mirusiųjų pavardėmis.