Pokrovskas

Rajonas: Ordžonikidzės (d.Changalaso)

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Pokrovskas (rus. Покровск) – miestas kairiajame Lenos krante, apie 80 km į pietvakarius nuo Jakutsko, Ordžonikidzes (d. Changalaso) rajono centras. Įkurtas 1682 m. kaip kazokų tvirtovė. 1941 m. suteiktas miesto tipo gyvenvietės, 1997 m. – miesto statusas. Nuo XIX a. 9-ojo dešimtmečio į Pokrovską buvo tremiami socialistai, eserai ir kitų carinės Rusijos pogrindinių organizacijų ir judėjimų dalyviai. 1916–1917 m. tremtyje Pokrovske gyveno būsimas Sovietų Sąjungos politinis veikėjas Sergo Ordžonikidzė.

Pirmieji Lietuvos tremtiniai Pokrovske išlaipinti 1942 m. liepą. Čia pateko apie 30 žmonių, daugiausia iš Altajaus krašto Troickojės rajono. Tuo metu Pokrovskas buvo viena didesnių gyvenviečių Jakutsko apylinkėse. Čia gyveno apie 2 tūkst. žmonių. Daugiausia jakutų, rusų. Visa Pokrovsko pramonė buvo koncentruota į už 2-3 km nuo miesto centro buvusią miesto plytinę. Joje dirbo didesnė dalis Pokrovsko gyventojų. Iš aplinkinių rajonų atvykę ir Pokrovske įsikūrę jakutai medžiojo taigoje, žvejojo Lenos upėje. Mieste veikė ligoninė, turbekuliozės sanatorija. Pokrovsko pakraštyje veikė svarbi augalininkystės bandymų (selekcinė) stotis. Be lietuvių tremtinių, 1942 m. į miestą buvo atitremta keletas vokiečių šeimų iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo), vėliau – Pavolgio vokiečių, ukrainiečių. Dauguma tremtinių Pokrovske gyveno ir dirbo miesto plytinės apylinkėse.

Karo metais gyvenimo sąlygos Pokrovske buvo sunkios. Vien 1942–1943 m. mieste mirė 6 tremtiniai. Apie tremtį Pokrovske pasakojo 1942 m. vasarą čia patekusi Jonė Vajegaitė-Marcinkienė: „Gyvenome labai šaltuose barakuose po 4-5 šeimas „kambariuose“. Gulėjome ant sukaltų iš lentų gultų, po kuriais kraudavome žalias malkas, kurias mes, vaikai, pagamindavome nepaisydami didelių pavojų pjaunant ir verčiant didelius kedrus, beržus. Būdavo, kad žiemą ir plaukai prišaldavo prie gultų. Apie „patalą“ tenka nutylėti, nes tai buvo sudėvėti drabužiai. Aprangos šiltos neturėjome, nes iš namų, Vilniaus miesto, leido pasiimti tik labai nedaug. Be to ir gyvenome labai vidutiniškai, nes tėvelį[1]nauja tarybinė valdžia nušalino nuo policijos viršininko pareigų, o motina niekur nedirbo. Šeimoje 3 vaikai. Tėvas prieš trėmimą dirbo vaikų namų auklėtoju. Pokrovske motina paskutinius geresnius drabužius, vestuvių žiedą iškeitė pas vietinius gyventojus į bulves, kruopas, miltus, kad nemirtume badu. Motina mane įdarbino pas mokytoją namų tarnaite – aukle. Dirbau tik už maistą ir tai dar daug ko man neduodavo, nors patys maitinosi pilnaverčiu maistu. Dažnai pagalvodavau, kaip gali mokytoja taip elgtis, matant jos pačios vaikams. Brolį mamytė įdarbino batsiuvių dirbtuvėje mokiniu, kur teko dirbti paaugliui po 10-12 valandų už kapeikas tarp džiovininkų jakutų. Motiną plytinės vadovybė dažnai siųsdavo gaminti pietų atvykstantiems svečiams. Žodžiu, visus tremtinius vietiniai valdininkai išnaudojo pagal savo užgaidas.“

Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo daug geresnės Pokrovsko selekcinėje stotyje, tačiau ten susirasti darbus pavyko tik keletui tremtinių. Vieni pirmųjų (1944 m.) selekcinėje stotyje įsikūrė iš Jakutsko išvaryti Izraelis ir Rachelė Rachlinai[2]. Selekcinėje stotyje I. Rachlinui pavyko gauti buhalterio darbą. 1944 m. Pokrovsko selekcinėje stotyje lankėsi Sovietų Sąjungoje viešėjęs JAV viceprezidentas Henris Volesas (Henry A. Wallace)[3]. Jo vizito metu numatyta pristatyti „pasiekimus“ plėtojant žemdirbystę šiauriniuose Sovietų Sąjungos regionuose. Kaip vėliau rašė I. Rachlinas, miestelyje „staiga atsirado visko, ko kasdien nebūdavo įmanoma gauti. Dabar čia jokio skurdo net nebuvo matyti.“[4] Vaikams visą dieną organizuoti nemokami kino seansai. Visą po H. Voleso vizito likusį maistą pavogė vietos prekybos organizacijos darbuotojai, o I. Rachlinas buvo priverstas atstovauti selekcinę stotį vykusiame teismo procese dėl neapmokėto maisto tiekimo.

Pokario metais, daugiausia 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 6-ojo pradžioje, į Pokrovską pradėta perkelti tremtinius, kuriems pavyko išvykti iš šiaurinių Jakutijos regionų: Buluno ir Ust Janos rajonų. Taip  Pokrovske atsidūrė apie 80 Lietuvos tremtinių. Daugelis jų dirbo miesto plytinėje, tačiau kai kurie jau įsitvirtino ir geriau apmokamuose darbuose. Elena Selenytė-Kalvėnienė Pokrovske dirbo rajono švietimo skyriaus buhaltere. Selekcinėje stotyje dirbo agronomas Feliksas Grumbinas. Daug tremtinių Pokrovske mokytojavo. Tarp jų: Julija Pežaitė-Vaicekauskienė, Izraelis Rachlinas (vokiečių k.), Antanina Baltrušienė (anglų k.)[5]. 1952–1953 m. muzikos mokytoju dirbo „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjas Germanas Perelšteinas. 1953 m. MVD švietimo skyriaus nurodymu dauguma tremtinių mokytojų buvo atleisti iš pareigų. Darbus mokyklose lengviau susirado tik jaunesni, pedagogines studijas Jakutske baigę, tremtiniai. Keletas lietuvių dirbo Pokrovsko tuberkuliozės sanatorijoje ir kitose įstaigose. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Pokrovske susitelkė nemažai ukrainiečių tremtinių. Jie buvo subūrę chorą, kuriame dalyvavo ir kelios ukrainietiškai pramokusios lietuvės[6].

1956–1959 m. dauguma tremtinių iš Pokrovsko sugrįžo į Lietuvą, dalis – persikėlė į Jakutską ar kitas gyvenvietes. Keletas lietuvių nebesugrįžo į Lietuvą ir liko gyventi Pokrovske. XX a. antrojoje pusėje miestas labai išaugo. Po Sovietų Sąjungos griūties plytinė, kurios apylinkėse gyveno ir dirbo daugelis Pokrovsko tremtinių, buvo uždaryta. Kai Pokrovske 2008 m. lankėsi Gintautas Alekna, iš jos tebuvo likę apleisti griuvėsiai.

Kapinės.Pokrovske mirė 9 Lietuvos tremtiniai. Jie buvo palaidoti bendrose miesto kapinėse. 2008 m. kapinėse lankėsi Gintautas Alekna. Tuo metu tremtyje mirusių žmonių kapaviečių neišliko.