Oliokminskas
Rajonas: Oliokminsko
Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR
Valstybė: RSFSR
Oliokminskas (rus. Олёкминск) – miestas, Oliokminsko rajono centras, apie 530 km į pietvakarius nuo Jakutsko. Įkurtas 1635 m. kaip kazokų tvirtovė prie Lenos ir Oliokmos upių santakos. Vėliau perkeltas apie 10 km į vakarus, saugesnę vietovę, kurios neužliedavo patvinusi Lena. 1783 m. Oliominskui suteiktas miesto statusas. Nuo XIX a. vidurio į Oliokminską ir jo apylinkes pradėta tremti stačiatikių sektos – skapų (skopcų) narius. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse mieste gyveno apie 5 tūkst. žmonių: rusų, jakutų, evenkų ir totorių. 1942 m. už kelių kilometrų nuo miesto pradėjo veikti Oliokminsko oro uostas, vienas iš keleto uostų Jakutijoje, naudotų kaip stotelės į rytų frontą pagal „lendlizo“ programą iš JAV gabenamiems lėktuvams.
Į Oliokminską iš aplinkinių miško kirtėjų gyvenviečių tremtiniai pradėjo keltis pokario metais. Iki tol čia gyveno tik keletas iš Lietuvos ištremtų žmonių. Vienas pirmųjų – gydytojas Morduchas Motelis Volfovičius su šeima. Apie 1942–1943 m. jis buvo perkeltas į Oliokminską dirbti ligoninėje po to, kai vienoje gretimų miško kirtaviečių išgelbėjo gyvybę vietiniam darbininkui – iš Lietuvos atsivežtu skalpeliu ir kitais improvizuotais instrumentais operavo trūkusį apendicitą[1]. 1946–1948 m. Oliokminske gyveno jau daug lietuvių ir Lietuvos žydų, taip pat Leningrado srities suomių ir vokiečių, perkeltų iš Delgejaus, Soliankos ir kitų aplinkinių gyvenviečių. Vėliau, ypač 6-ojo dešimtmečio pradžioje, į Oliokminską atvyko ir tremtinių iš Jakutijos šiaurės – Buluno ir Ust Janos rajonų. Daugiausia - asmenys, kuriems net po Stalino mirties nebuvo leista apsigyventi Jakutske (tarp jų Alfonsas Andriukaitis su šeima ir kiti). Oliokminske įsikūrė ir keletas 1941 m. birželį suimtų, kalinimą Sovietų Sąjungos lageriuose išgyvenusių buvusių politinių kalinių. Tarp jų – pas šeimos narius atvykęs buvęs Kybartų burmistras Česlovas Budrevičius, 1941 m. įkalintas Rešotų lageryje, Krasnojarsko krašte. Iš viso 1942–1960 m. Oliokminske gyveno apie 150 Lietuvos tremtinių.
Mažesnė dalis tremtinių gyveno pačiame Oliokminsko mieste, kiti – kitapus Lenos buvusiame priemiestyje – Oliokminsko miško ruošos punkte, dar vadintame Gorodskojaus punktu (šiuo metu tai Zarečno (rus. Заречный) gyvenvietė). Mieste gyvenimo sąlygos buvo geresnės. Žmonės čia galėjo nuomotis gyvenamas patalpas, apsistoti pas jau anksčiau įsikūrusius tremtinius. Oliokminsko mieste veikė pagrindinės rajono įstaigos: ligoninė, keletas mokyklų, daugiau parduotuvių. Apie Oliokminską Eugenija Ūsaitė pasakojo: „Tai miestas panašus į didelį kaimą, kuriame buvo tik 1 aukšto namai. Didesni namai buvo vidurinės mokyklos (2 aukštų) ir klubo, padaryto iš buvusios cerkvės. Gatvės negrįstos, šaligatviai iš lentų ir tai tik centre. Svarbiausias įvykis vasarą – garlaivis, kurio žiūrėti eidavome beveik visi. Bet jie retai plaukdavo ir retai sustodavo. Didesnės pramonės jokios...“ Miško ruošos punkte, kitapus Lenos, pirmiesiems tremtiniams atvykus, buvo pastatyti tik keli barakai vienišiems darbininkams. Susisiekimas su Oliokminsko miestu vyko kelis kartus per dieną plaukiančiu keltu. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Oliokminske ir jo miško ruošos punkte žmonės gyveno jau kiek laisviau. Pradėjo organizuotis tremtinių kultūrinis gyvenimas.
Oliokminsko miško ruošos punkte dauguma tremtinių ir toliau dirbo miško pramonėje: kirto, genėjo, transportavo medieną iš kirtaviečių, plukdė upe. Tuo metu dalis tremtinių jau dirbo su „modernesne“ technika (miškovežiais, traktoriais ir kt.). Mieste tremtiniai dirbo įvairius darbus. Kadangi čia pateko daug išsilavinusių žmonių, dalis įsitvirtino mokytojais mokyklose ar buhalteriais įvairiose vietinėse įstaigose.
1947–1949 m. iš Oliokminsko pabėgo 6 asmenys. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje dauguma čia vis dar gyvenusių tremtinių sugrįžo į Lietuvą. Apie 10 asmenų po paleidimo iš tremties liko gyventi Oliokminske arba persikėlė į Jakutską ir Lietuvą nebegrįžo. 2020 m. mieste gyveno apie 9,1 tūkst. žmonių.
Kapinės. LGGRTC duomenimis, Oliokminske mirė 12 Lietuvos tremtinių (vienas iš jų – mokytojas Simonas Garliauskas, 1905–1944, žuvo Oliokminsko kalėjime) ir 2 lietuviai, paleidus iš tremties likę gyventi Jakutijoje. Tremtiniai buvo laidojami kapinaitėse prie miško kirtėjų gyvenvietės (Gorodskojuje, dabar - Zarečne). 2008 m. kapinėse lankėsi G. Alekna. Identifikuoti čia palaidotų asmenų ekspedicijos metu nepavyko – senojoje kapinių dalyje išlikę tik keletas katalikiškų kryžių be skiriamųjų ženklų ir bevardžių kauburėlių.