Delgejus

Rajonas: Oliokminsko

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Delgejus (rus. Дельгей) – išnykusi miško darbininkų gyvenvietė dešiniajame Lenos krante, kitoje upės pusėje, priešais tokio pat pavadinimo Delgejaus kaimą, Oliokminsko rajone, apie 110 km į pietvakarius nuo rajono centro. Delgejaus miško darbininkų gyvenvietė įkurta 1943 m., Delgejaus kaimas – dar XVIII a. pabaigoje, kaip pašto karietų stotis kelyje tarp Jakutsko ir Irkutsko miestų.

1943 m. vasarą – rudenį į Delgejų atplukdyti visi Beriozovkos ir Sosnovyj Boro tremtiniai: lietuviai (apie 50 asmenų), Lietuvos žydai (apie 20 asmenų), iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo) apylinkių ištremti suomiai ir vokiečiai. Kartu į Delgejų atplukdyti išardyti Beriozovkos tremtinių barakai. Delgejaus gyvenvietė buvo įkurta ant aukšto Lenos kranto, netoli vietovės, kur į upę įteka nedidelis Sialisardacho upelis. Kol buvo pastatyti pirmieji barakai tremtiniai gyveno palapinėse, įvairiose iš šakų ir medžių žievių pastatytose pašiūrėse.

Dauguma Delgejaus tremtinių dirbo miškuose: kirto, genėjo, ruošė medieną plukdyti Lena. Iš tolimų kirtaviečių mediena dažniausiai būdavo išgabenama ledo keliu. Jį ruošė pirmosios į Delgejų atvežtos moterys: kirto krūmus, medžius, rovė šaknis, formavo griovius, kuriuos atšalus užpildavo vandeniu ir jam suledėjus naudojo kaip taką rogėms su rąstais. Buvęs tremtinys Gediminas Buchaveckas apie Delgejaus miško darbininkų gyvenvietę vėliau prisiminė: „Persikėlus iš Beriozovkos į Delgejų, kol nebuvo pastatyti barakai, gyvenome kaip kas išmanė. Vieni statėsi šalašus iš eglių šakų, kiti iš maumedžio žievės. Į darbą reikėjo eiti būtinai. Padarius pravaikštą buvo baudžiama teismu. Pirmą kartą piniginė nuoskaita iki metų, antrą kartą kalėjimas iki 3 m. Darbo laikas 10 val. per dieną. Išeiginės du kartus per mėnesį. Į darbą reikėdavo eiti iki 8 km. Jei miškas buvo toliau, tuomet ten statydavo baraką ir ten reikėdavo gyventi iki išeiginės. Duonos bent atveždavo kiekvieną dieną. Duonos norma 800 g, jeigu įvykdei išdirbio normą. Jeigu ne ir duonos atitinkamai mažiau. Iki 1945 m. jokių darbo rūbų nebuvo, kas kaip sugebėjo, taip sukdavosi iš bėdos. Tiesa, vienas „racionalizatorius“ sugalvojo apavą. Į maišų medžiagą prikimšdavo arklių, karvių šerių, vietoje prisiūdavo padangos gabalą – va tau ir darbo rūbas. Kai sušlapdavo, tai vos kojas pavilkdavau.“

Gyvenimo ir darbo sąlygos Delgejuje karo metais buvo sunkios. Kadangi Oliokminsko miško pramonės ūkyje labai trūko darbininkų, dirbti čia buvo priversti ir vaikai. Delgejuje nebuvo mokyklos ar darželio. Kitapus Lenos Delgejaus kaime veikusią septynmetę kaimo mokyklą tremtinių vaikai pradėjo lankyti tik pokario metais. Kai kurios šeimos mėgino išleisti į mokyklą anksčiau, bet dauguma jų būdavo sugrąžinami į miško darbininkų gyvenvietę. Pavyzdžiui, 1943 m. į Oliokminską mokytis išplaukusi Eugenija Ūsaitė netrukus buvo priversta grįžti, miško baro viršininkui atsisakius išduoti šeimai korteles duonai ir kitiems produktams[1].

Delgejuje nebuvo medicininės pagalbos (nepaisant pasikartojančių traumų kirtavietėse, nušalusių galūnių). Kai kurie tremtiniai ryždavosi bėgti iš Delgejaus į Oliokminską ar kitas didesnes rajono gyvenvietes. 1943 gruodį, antrą kartą stipriai nušalęs kojas, rizikuodamas areštu į Oliokminską, kur tuo metu gyveno ir dirbo Lietuvos tremtinys gydytojas Morduchas Motelis Volfovičius, pabėgo Vytautas Ambrazevičius. Pabėgti iš Delgejaus buvo sudėtinga. Karo metais žmonės čia gyveno atskirti nuo aplinkinio pasaulio (be elektros, radijo ir kt.). Laivai praplaukdavo retai, valtimis susisiekimas buvo pavojingas. 1945 m. E. Ūsaitei pavyko pabėgti į Oliokminską, padedant upe sėlius plukdžiusių totorių darbininkams.[2].

Pokario metais situacija Delgejuje kiek pagerėjo. Tremtinių vaikai pradėjo lankyti kaimo mokyklą. Išvykę į Delgejaus kaimą, jie apsigyvendavo ten veikusiame internate. Miško darbininkų gyvenvietėje pradėjo atsirasti tremtinių kultūrinis gyvenimas. G. Buchaveckas vėliau prisiminė: „Karui pasibaigus ir pradėjus gerėti gyvenimui pasitaisė ir mūsų nuotaika. Iš mūsų tarpo atsirado jaunuolis [Jankelis] Keremas, jis buvo labai muzikalus, tai iš mūsų jaunų tremtinių subūrė dainininkų būrelį apie 10 žm. Mūsų buvo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, ir suomių. Kartais raudonajame kampelyje surengdavome koncertėlius. Norint surengti pasirodymą, visą repertuarą reikėdavo parodyti komendantui – pracenzūruoti. O ligi 1946 m. mūsų gyvenvietėje negimė nei vienas naujagimis. Ne tas rūpėjo. Rūpėjo duona tik.“

1947–1948 m. miškai aplink Delgejų buvo iškirsti. Gyvenvietė buvo panaikinta, o visi tremtiniai perkelti į kitas tremties vietas Oliokminsko rajone: rajono centrą Oliokminską, Žedajų ir kitas.

Kapinės. LGGTRC duomenimis, Delgejaus gyvenvietėje mirė ir buvo palaidoti 5 Lietuvos tremtiniai. Panaikinus Delgejaus gyvenvietę, kapines buvo apleistos ir sunyko. Iš tremtinių atsiminimų žinoma, kad jau 1980 m. gyvenvietės ir šalai buvusių kapinių neliko nei pėdsako – viskas užaugo taiga.