Niuja

Rajonas: Lensko

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Niuja (rus. Нюя) – kaimas Lensko rajone, apie 70 km į pietryčius nuo rajono centro, kairiajame Lenos krante, Lenos ir Niujos upių santakoje. Niuja – viena seniausių gyvenviečių regione, įkurta dar XVII a. viduryje.

Dauguma tremtinių į Niują atvežti 1947 m., po to, kai sustojo miško darbai gretimo Turuktos kaimo apylinkėse. Keletas tremtinių atvyko 6-ojo dešimtmečio pradžioje iš Šiaurės – Buluno rajono. 1952 m. po 10 metų kalinimo Krasnojarsko krašto lageriuose pas šeimą į tremtį atvyko buvęs (1934–1940 m.) Sasnavos valsčiaus viršaitis Kostas Buragas ir agronomas Vincas Kundrotas. Iš viso Niujoje gyveno apie 30 Lietuvos tremtinių. Dauguma jų gyveno už kilometro nuo kaimo centro įkurtame Niujos miško paruošos punkte. Į punktą buvo perkelta ir dalis Turuktoje veikusių įstaigų, tarp jų - pradinė mokykla, ambulatorija ir kt. Be Lietuvos tremtinių ir vietinių rusų bei jakutų, čia gyveno Leningrado (dabar - Sankt Peterburgo) suomiai ir vokiečiai, keletas Pavolgio vokiečių tremtinių šeimų. Dauguma kūrėsi nedideliuose mediniuose nameliuose, kuriuos laisvu nuo darbo metu statėsi iš medienos atliekų.

Niujoje tremtiniai (daugiausia moterys: lietuvės, suomės, vokietės) dirbo miško darbus. Žiemą kirto, genėjo ir ledo keliais tempė medieną iš kirtaviečių, vasaromis – ruošė ją plukdymui. Vyresnės moterys dirbo arčiau namų: ruošė malkas laivams ir vietos įstaigų reikmėms. Tremtiniai dirbo ir gyvenvietės septynmetėje (vėliau – vidurinėje) mokykloje, bibliotekoje, ligoninėje, buvo miško pramonės įmonių buhalteriais, brigadininkais.

Niujos tremtiniai išsiskyrė iš vietos gyventojų savo bendruomeniškumu. Apie čia vykusį kultūrinį gyvenimą Irena Kundrotaitė-Vainilavičienė pasakojo: „Kadangi lietuvių buvo nedaug, tai šventes švęsdavome visi drauge. Būdavo vaišės, dainos, skaitomi eilėraščiai. Tik Kūčias dažniausiai kiekviena šeima valgydavo atskirai. Buvo porai dienų atvažiavęs kunigas pavarde Paukštė ar Paukštelis [Jonas Paukštys, 1899–1965], 1955 ar 1956 m., o gal net 1957 m. Lietuviai tremtiniai dalyvavo meno saviveikloje. Ypatingai joje daug dirbo 1952–1957 m. mano tėtis Kundrotas Vincas. Lageryje išmokęs režisuoti, ruošdavo teminius vakarus, koncertus, statydavo spektaklius. Saviveikloje dalyvavo maždaug 20-25 asmenys įvairių tautybių.“

Pirmieji iš Niujos išvyko vietos vidurinę mokyklą baigę ir leidimus studijuoti Jakutske (daugiausia pedagoginiame institute) gavę jaunuoliai. Daugelis jų baigę studijas į nuošalų miško darbininkų kaimelį nebesugrįžo. 6-ojo dešimtmečio viduryje keletas tremtinių šeimų išvyko gyventi į Jakutską, Pokrovską. 1957–1958 m. daugeliui Niujoje likusių gyventi lietuvių buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Niujos kaimas išliko. XX a. pabaigoje bankrutavo čia vis dar veikęs miško pramonės ūkis. Šiuo metu čia gyvenama.