Muchtuja (d.Lenskas)
Rajonas: Lensko
Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR
Valstybė: RSFSR
Muchtuja(rus.Мухтуя), d. Lenskas (rus. Ленск) – miestas, Lensko rajono centras, apie 840 km. į vakarus nuo Jakutsko, kairiajame Lenos upės krante. Įkurtas 1663 m. XX a. pradžioje Muchtuja buvo stambus miško pramonės centras. 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Viliujaus upės baseine atrasta deimantų, Muchtuja tapo Mirno miesto, Jakutijos deimantų kasybos centro, statybų baze. Dabartinis gyvenvietės pavadinimas suteiktas 1963 m.
Lietuvos tremtiniai į Muchtują atgabenti 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo pradžioje. Daugiausia tai buvo šeimos iš kitų Lensko rajono gyvenviečių (Turuktos, Saldykiolio ir kitų). Taip pat Muchtujoje įsikūrė tremtinių, kuriems pokario metais pavyko išvykti iš šiaurinių Jakutijos rajonų (Buluno, Ust Janos). Iš viso mieste gyveno apie 80-100 Lietuvos tremtinių. Dauguma Muchtujoje jau pajėgė pasistatyti savo namelius, įsigyti gyvulių.
Muchtujoje tremtiniai dirbo įvairius darbus. Kai kurie tremtiniai dirbo miesto vaikų darželiuose, mokyklose (tapytojas akvarelininkas Pranciškus Porutis kurį laiką Muchtujoje dirbo dailės mokytoju). Nemažai tremtinių dirbo Muchtujos plytų fabrike. Ten dirbo ir vaikai. Marija Judita Jaujininkaitė-Paurienė su šeima į Muchtują atvykusi iš Jakutijos šiaurės pasakojo: „Vasara – plytų fabrike. Ten nebuvo nei buldozerių, nei kitokios technikos. Darbas naktimis. Iki molio tekdavo taigoje kastis su vienu kastuvu. Iškrauti deginimo plytų krosnis taip pat buvo vaikų darbas. Kiek uždirbdavome? Nepamenu. Tai buvo kapeikos. Bet vis šiokia tokia pagalba motinai. Dirbti ten pradėjau 12 metų. Priimdavo į darbą 15 metų. Teko suklastoti pažymą, kad man jau 15 metų. Viršininkas, aišku, mano „dokumentu“ nepatikėjo, tačiau į darbą priėmė. [...] Teko dirbti su kriminalščikais iš Kolymos, Magadano. Mano brigadininkas, Petia Molčianovas, taip pat iš ten. Dalindavosi su manim paskutiniu duonos kąsniu.“
Už 200 km į šiaurę nuo Lensko buvusiame Mirno mieste pradėjus kurti deimantų kasyklas, daugelis tremtinių dirbo statybose, tiesė kelius. Laptevietis Romualdas Staugaitis, su šeima į Muchtują atvykęs 1954 m., rašė: „Vairuoti mašiną prie 50–60 laipsnių šalčio – menkas malonumas. Daugiausia dirbome tiesiant kelią tarp Muchtujos ir Mirno, kur buvo rasti deimantai. [...]. Buldozeriais išversdavo medžius, o mes su savivarčiais veždavom žvyrą iš karjerų. Tas kelias tas kelias tęsėsi 250 km. Pirmą pavasarį nutiesėme 20 km iki Niujos upės. Tiltą per upę statė kaliniai. Tuo metu prie Muchtujos į deimantų kasyklas buvo perkelta ištisi lageriai. Teko nemažai matyti vargšų kalinių. Tačiau čia daugiausia suvežė ne politinius, bet kriminalistus, tad su jais reikėjo elgtis labai atsargiai. Jie ypatingai stengdavosi prisigerinti prie mūsų, vairuotojų, ir prašydavo gauti arbatžolių bei vaistų – kodeino. Kodeinas – narkotikai, vėliau jis buvo uždraustas.“[1] Jo brolis Vitalis Staugaitis, šeimai gyvenant Muchtujoje, įrenginėjo Mirno radijo stotį[2].
Tarp Muchtujos tremtinių buvo daug vaikų, paauglių. Daugelis jų mokėsi miesto pradinėje ir vidurinėje mokyklose. Vėliau kai kurie tęsė mokslus Jakutsko Pedagoginiame institute ir kitose aukštojo mokslo įstaigose. Apie mokyklą Muchtujoje Olesė Buragaitė prisimena: „Muchtujoje turėjome labai puikių mokytojų. Tai pirmiausia rusų kalbos ir literatūros mokytoja Rima Vasiljevna Šabanova. Jos dėka mes daug skaitėme grožinės literatūros – rusų ir pasaulio klasikų. Turėjome labai gerą , kultūringą, griežtą fizkultūros mokytoją Anatolijų Ivanovičių Katajevą. Kiekvienais metais Jakutske vykdavo respublikinės moksleivių lengvosios atletikos varžybos. Sesuo Alfonė [Alfonsa Buragaitė-Milevičienė] buvo gera sportininkė, tad visada patekdavo į tą komandą. Dešimtoje klasėje spec. komendatūra nedavė jai ir dar dviem tremtiniams Jonui Šarkai ir Aldonai Auglytei [Aldona Regina Auglytė-Konstantinova] leidimo vykti į Jakutską. Protestuodamas prieš tai, mokytojas atsisakė juos pakeisti ir visa komanda neišskrido į varžybas. Neišskirdavo mūsų ir kiti mokytojai.“
Dauguma Muchtujos tremtinių 1956–1958 m. sugrįžo į Lietuvą. Keletas, sukūrę šeimas su vietiniais, liko gyventi Muchtujoje. XX a. antrojoje pusėje miestas labai išaugo. 1959 m. čia gyveno vos apie 6 tūkst. gyventojų, 2020 m. – 35 tūkst.
Kapinės. LGGRTC duomenimis Muchtujoje mirė 6 Lietuvos tremtiniai. Vienas jų – Baltrus Miliušis, 1942 m. suimtas tremtyje Turuktoje, 1943 m. mirė kalinamas Muchtujos kalėjime. Tremtiniai laidoti vienose iš bendrų senųjų kaimo kapinių. 1989 m. jas lankė ir tvarkė Vilniaus tremtinių bendrijos ekspedicijos dalyviai. Ekspedicijos metu kapinėse pastatytas aukštas kryžius. 2008 m. kapinėse lankėsi G.Alekna[3]. Tuo metu kapinės jau buvo užaugusios mišku, apleistos. Palaidojimo ženklų beveik nematyti, tik keli kauburėliai, kurie galimai buvo kapavietės.