Sangaras

Rajonas: Kobiajaus

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Sangaras (rus. Сангар) – gyvenvietė centrinėje Jakutijoje, dešiniajame Lenos upės krante, nuo 1959 m. - Kobiajaus rajono centras, apie 330 km į šiaurę nuo Jakutsko. Įkurta 1928 m. kaip akmens anglies šachtų gyvenvietė. 1940 m. suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas. Sangaro pavadinimas kildinamas iš evenkų kalbos žodžio, reiškiančio „skylė, anga“.

1949–1950 m. į Sangarą perkelta apie 40 Lietuvos tremtinių. Tuo metu Sangaras buvo regionui būdinga angliakasių gyvenvietė. Dauguma žmonių čia gyveno nedidelėse žeminėse arba darbininkų barakuose su kelių aukštų gultais. Didelę dalį miestelio gyventojų sudarė įvairių tautybių tremtiniai. 1942 m. vasarą čia atplukdyta apie 200 suomių ir vokiečių, ištremtų iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo) ir jo apylinkių. Vėliau atitremta Pavolgio vokiečių, ukrainiečių.

Tremtiniai daugiausia dirbo anglies kasyklose arba vietos statybų organizacijoje. Buvo ir lietuvių, radusių darbus miestelio valgyklose, ligoninėje bei kitose įstaigose, nors pasak tremtinių liudijimų, vietos komendantas reikalavo tremtinius naudoti tik darbams šachtose. Gyvenimo sąlygos Sangare buvo geresnės nei šiaurėje, iš kur buvo atplukdyta dauguma tremtinių. Gyventojų būstuose buvo elektra. Pastatytuose arčiau elektrinės –  šiltas vanduo.

Apie gyvenimą Sangare Genovaitė Piliponytė-Bazilevičienė prisiminė: „Stipresniuosius mūsų vyrus ir moteris varė dirbti į šachtas. Mane paprašė butų ūkio valdybos viršininkė (visai neraštinga moteris, bet turėjo neapsakomai didelės energijos), kad pagal pasus suregistruočiau visus gyventojus barakuose. Čia buvo elektrinė, turėjome elektros, partkomas, speckomendatūra, ligoninė, vidurinė mokykla, biblioteka, klubas ir t.t. Paskui mane įdarbino kontoroje valytoja. <...> Speckomendantas ir čia veikė. Viena kartą išsikvietęs davė lietuviškai parašytą laišką išversti jam. Bet man pavyko atsisakyti, kad aš buvau maža ir lietuviškai nemoku skaityti. Nors tame laiške nieko blogo nebuvo rašyta, tik apie sveikatą ir orus. Girdėjau, kad ir kitus lietuvius kvietė ir liepė kalbėti, kad labai gerai gyvena, atseit per radiją praneš Amerikai. Tuo tarpu už darbą pinigų nemokėjo jau ketvirtas mėnuo, nes anglių kasykla jų neturėjo. Mane išgelbėdavo duonos pardavėjas Miša, jis buvo kinas, duodavo duonos bargan.“

6-ojo dešimtmečio viduryje dauguma tremtinių išvyko iš Sangaro. Dalis persikėlė į Jakutską. Kelios šeimos išvyko į kitus Sovietų Sąjungos regionus (Buriatiją, Komiją). Likę gyventi Sangare į Lietuvą sugrįžo 1957–1960 m. XX a. pabaigoje dauguma Sangaro kasyklų buvo uždarytos. Sustojus angliakasybai, gyventojų sumažėjo daugiau nei per pusę. Šiuo metu čia gyvenama.

Kapinės. Tremties metu Sangare mirė 5 tremtiniai. Apie jų palaidojimo vietą nėra jokios informacijos.