Bykovas

Rajonas: Buluno

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

Bykovas (rus. Быково) arba Bykovskis (rus. Быковский) – gyvenvietė Bykovo pusiasalyje, Buluno rajone, esantis apie 40 km į šiaurę nuo rajono centro Tiksio. Bykovo pusiasalio vakarinį krantą skalauja Lenos upės Bykovo ir Ispolatovo protakos bei Nejelovo įlanka, rytinį – Laptevų jūra. Visas pusiasalis tęsiasi apie 50 km, jo plotis skirtingose vietose siekia 1-8 km. Bykovo kaimas įsikūręs pačioje šiaurinėje pusiasalio dalyje – Bykovo kyšulyje. Apie kyšulį buvusi tremtinė Marijona Joana Jakaitytė-Kupliauskienė prisiminė: „Bykov Mys kyšulys yra ledo luitas, jis driekiasi nuo žemyno, apneštas žemėmis nuo 20 cm iki 50 cm storio. Tai yra žemių, žolių, šaknų ir samanų raizginys. Vasaros metu per trumpą laiką tundra sužydi įvairiausiomis ryškiomis gėlių spalvomis. Jos greit brandina sėklas, kad suspėtų iki greitų šalčių. Tundroje daug pelių, skraido visokių paukščių. Daug paukščių atskrenda perėti. Gulbė, žąsys, antys, turpanai, gagarai, visokiausios žuvėdros: didelės ir mažos, pilkos ir baltos. Iš gyvulių buvo tik šunys. Šunys ir važiavimo priemonė – jie kinkomi į nartas (roges). Su šunimis nuvažiuojami gana dideli atstumai.“ Nedidelė evenkų ir evenų žvejų gyvenvietė Bykovo kyšulyje įsikūrė dar XIX a. (apie 1878 m.). Bykovo pusiasalio žvejai padėjo išgelbėti dalį amerikiečių keliautojo Džordžo De Longo vadovaujamos ekspedicijos (1879–1881 m.) dalyvių. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kyšulys buvo beveik negyvenamas – čia buvo įsikūrę tik keli vietiniai medžiotojai.

Lietuvos tremtiniai iš Altajaus krašto Bykovą pasiekė 1942 m. rugpjūčio 15 d. (kiti 25-28 d. atplukdyti iš Tiksio). Tuo pat metu daug tremtinių buvo išlaipinta ir pietinėje Bykovo pusiasalio dalyje – Muostacho kyšulyje. Iš viso į Bykovą atplukdyta apie 600 tremtinių iš Lietuvos (apie 110 iš jų Lietuvos žydai). Tarp  tremtinių buvo 11 kriminalinės ir pasienio policijos pareigūnų[1], 4 karininkai[2], daugiau nei 30 mokytojų. Tremtyje Bykove atsidūrė 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Stanislovo Naturavičiaus sūnus, žymus tarpukario Lietuvos agronomas, politinis veikėjas, diplomatas Kazimieras Narutavičius su šeima. Bykove su mama Fania Perelštein (1895–1943) gyveno būsimas vaikų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas ir vadovas Germanas Perelšteinas. Kiek anksčiau į Bykovą atgabenti suomiai ir keletas vokiečių, 1942 m. kovą ištremtų iš Leningrado srities. Netoliese Bykovo gyvenvietės buvo nedidelis jakutų, Čurapčios tremtinių, kaimelis (iš tremtinių liudijimų ten gyveno apie 50 žmonių), priklausęs „Molotovo“ žvejų kolūkiui. 5-ojo dešimtmečio pradžioje žmonės čia gyveno palyginti pasiturinčiai, tačiau žvejų gyvenimas regione visada buvo permainingas ir po poros metų jakutų kolūkis nuskurdo.

Bykovas buvo nedidelė, vargana gyvenvietė, įkurta atokioje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje. Gyvenvietę nuo jūros audrų saugojo tik aukšti kyšulio krantai. Bykovą laivai pasiekdavo tik birželio pabaigoje. Rudenį, jūrai ir Lenos upei užšalus, susisiekti su aplinkinėmis gyvenvietėmis buvo įmanomas tik šunų kinkiniais arba pėsčiomis. Žiemą keliones apsunkindavo pūgos (vadinamosios „purgos“), kurių metu dėl šalčio, nuovargio ir blogo matomumo kasmet žūdavo daug žmonių - tiek paprastų žvejų, tiek vietinės valdžios pareigūnų.

Bykovo kyšulyje išlaipintiems tremtiniams nebuvo numatyta jokių gyventi tinkamų pastatų. Net dalis suomių vis dar gyveno be nuolatinių būstų. Dalis Lietuvos tremtinių šeimų įsikūrė apleistoje, kiauroje, ant seklumos netoli gyvenvietės išmestoje baržoje. Tremtiniai, netilpę į baržą, neturėjo jokios pastogės. Nuo lietaus ir vėjo jie slapstėsi po lentomis, valtimis, nenaudojamose žuvų statinėse. Kai kurie vaikai statinėse, dažniausiai po kelis, pragyveno po kelias savaites. Apie savo šeimos išlaipinimą Bykove Aldona Trečiokaitė-Gedvilienė prisiminė: „Tai buvo 1942 m. rugpjūčio pabaiga, pavakarys. Pradėjo snigti. Laukas. Baisus vėjas. Pakrantėje truputis plytų, lentų ir tuščių statinių silkei. Mama pavertė ant šono dvi statines, į vieną įkišo brolį, į kitą mane, o pati apsisupusi škurliais, susiėmusi galvą balsu verkė. Mudviem buvo labai baisu, bet nei vienas neaimanavom, tik išsigandę žiūrėjom į mamytę ir ją raminom. Taip praėjo pirmoji naktis Bykov Myse.“

Nuolatinius būstus Bykove tremtiniai turėjo įsirengti patys. 1942–1943 m. kaimo statybose dalyvavo dauguma Bykovo kyšulio tremtinių. Moterys tempdavo į gyvenvietę pakrantėse išmestus rąstus ir kitas statybines medžiagas (kaskart tekdavo vilkti ir nešti rąstus apie 15 m aukščio šlaitu), žvyrą. Statybose dirbę vaikai į gyvenvietę iš pakrančių tempė lentas, klaidžiojo po kyšulį, ieškodami samanų sienoms kamšyti. Pirmiausia pastatytas ilgas laikinas lentinis barakas. Vėliau buvo statomi besikuriančių įstaigų pastatai. 1942 m. rudens pradžioje gyvenvietėje pastatyta kepykla, keli rąstiniai namai įvairių gyvenvietės įstaigų viršininkams, pradėjo veikti mokykla. Tremtiniams apgyvendinti statytos daugiausia jurtos. Didžiosiose jurtose gyveno po 60-80 žmonių. „Turtingesnės“ tremtinių šeimos įsirengė mažesnes jurtas, kuriose gyveno po kelias šeimas. Jurtų statybos tęsėsi ilgai. 1942 m. žiemą dalis šeimų su vaikais dar gyveno įvairiose laikinose daržinėse ir kitokiose visiškai gyvenimui nepritaikytose patalpose.

 Pirmaisiais metais tremtyje Bykove žmonėms teko iškęsti sunkias sąlygas. Perpildytuose, ankštuose būstuose greitai plito ligos. Kadangi pusiasalyje nebuvo beveik jokios augmenijos, labai greitai pradėjo trūkti malkų patalpoms apšildyti. Priešingai nei kaimyniniame Muostache, kur Lena ir jūros audros vasarą ant kranto sunešdavo nemažai rąstų ir medžių nuolaužų, Bykove medienos beveik nebuvo. Buvusi tremtinė A. Elena Selenytė-Kalvėnienė prisiminė: „Dėl vitaminų stokos kankino liga – cinga (skorbutas), o atėjus pavasariui, kuomet pasirodydavo saulė pasirgdavome ir akių ligomis. Saulės spinduliai būdavo labai aštrūs, nes visur aplink tik baltas, baltas sniegas. Akys neatlaikydavo, imdavo skaudėti, apimdavo lyg uždegimas. Tamsių akinių tada, aišku, dar neturėjome. Vėliau iš vielos pasidarydavome akinių rėmelius, vietoje stiklų įsisiūdavome juodą, retą medžiagą, kuri šiek tiek apsaugodavo nuo sniego akinančio spindesio.“

1942–1943 m. sandūroje Bykove mirė 40-45 tremtiniai iš Lietuvos (per visą tremties laikotarpį – apie 70). 1942 m. pabaigoje tremtinių mirštamumas buvo toks didelis, kad išmirdavo visos šeimos. Bykove liko palaidota iš Kelmės rajono, Aunuvėnų kaimo ištremta Sakalauskų šeima (Henrikas, g. 1893; Marija, g. 1907; Jonas, g. 1934; Teresė, g. 1941). 1942 m. žiemą išmirė iš Jonų kaimo Marijampolės rajone ištremta Burdulių šeima (Magdalena, g. 1856 (1870); Juozas, g. 1912; Juzė, g. 1917). Pakeliui į Bykovą žuvo Zuzana Kavaliūnienė (palaidota atokioje vietoje ant Lenos kranto), 1942 m. Bykovo kyšulyje mirė visi trys jos vaikai (Jonas, g. 1923; Algimantas, g. 1926; Ramutė, g. 1930).

1942 m. pabaigoje – 1943 m. pradžioje „miltų byloje“ Bykove suimti 7 tremtiniai. Grupė vyrų apkaltinti organizavę miltų maišo vagystę. Suimtieji išvežti tardyti į Tiksio kalėjimą, po kiek laiko grąžinti į Bykovą statyti jurtų, vėliau pėsčiomis išvaryti į Stolbų pataisos darbų koloniją. Suėmimai Bykove tęsėsi ir vėliau. Dauguma suimtųjų – žvejai, sugauti nešantys vieną ar kelias žuvis badaujančioms šeimoms. Žuvį slapčia namo nešdavosi dauguma. Buvęs tremtinys Rimantas Pūtvis prisiminė: „Rizikuoti vertė badas, noras išsigelbėti pačiam ir išgelbėti šeimas. Tokios rizikos žmonės griebiasi, aišku, kraštutiniu atveju, jau nevilties užspausti. Pasiryžti tokiam žingsniui – sunku. Paprastai žmogus svyruoja ir blaškosi, o priėjęs tam tikrą ribą, numoja į viską ranka ir eina, jau aklai, prie savo užsibrėžto tikslo, mažai begalvodamas apie gręsiančias liūdnas pasekmes. Manau, niekas nebegalvojo, kad tai nuodėmė, paprasčiausiai tai buvo kova užbūvį. Tai buvo vagystės iš valdiškų sandėlių, tačiau neatmenu vagysčių vienas iš kitų. Žinau porą „reketo“ atvejų, kuomet buvo pareikalauta „laimikio“ dalies, gąsdinant įskundimu. Tačiau tai – retos išimtys, daugiau žinau solidarumo atvejų.“ 1946 m. už „antitarybinę agitaciją“ (atsisakė balsuoti) Bykove suimtas mokytojas Klemensas Vaičiūnas. Nuteistas 5 metams. Kalintas Tiksyje, Jakutske. Iš viso tremties metais Bykovo buvo suimta 15 tremtinių. Dauguma kalinti Stolbuose. 4 suimtieji Bykovo tremtiniai neišgyveno. Buvęs Biržų apskrities karo komendantas plk. ltn. Kleopas Vytautas Michalauskas 1943 m. rugsėjį žuvo Stolbuose. 1944 m. per pūgą varomas į koloniją žuvo Česlovas Pakštys. Tais pačiais metais kalinių grupę varant iš Arangastacho į Tiksio kalėjimą žuvo buvęs policininkas Vaclovas Vaitulionis. 1944 m., išgyvenęs Stolbų koloniją ir grįžęs pas šeimą į Bykovą, vos po kelių mėnesių mirė mokytojas Kazimieras Albertas Lelka.

1943 m. Bykovas iš beveik negyvenamo žvejų kaimelio buvo išaugęs į vieną didesnių regione gyvenviečių. 1942 m. kovą įkurta specializuota valstybinė žvejybos įmonė, metų pabaigoje – tremtinių žvejų kolūkis „Arktika“. 1943 m. pradžioje Bykovui suteiktas darbininkų gyvenvietės statusas. Kiekvieną vasarą čia ir toliau vyko statybos, kuriose dirbo didesnė dalis kyšulio tremtinių. Kasmet artėjant žiemai Bykovo tremtiniai pradėdavo žvejoti. Tai buvo sudėtingas ir daug fizinių jėgų reikalavęs darbas. Apie žieminę, poledinę žvejybą Valerija Damašienė prisiminė: „Žiemą žuvį gaudydavom po ledu. Gaudžiau ir aš, bet nuo šalčio labai tino rankos ir žuvies iš tinklo kartais net negalėdavau išimti. Iškaldavo eketes, o ledas ten susidaro labai storas, suleidžia tinklus po 15-20 metrų, o paskui traukia. Šaltis didelis (-40 °C ir daugiau). Traukiant tinklą žuvis sušąla, o reikia išimti iš tinklo plikomis rankomis, nes su pirštinėmis negalima – jos sušlampa, sukietėja, nesilanksto, sušąla. Buvo uždrausta žuvies parsinešti namo. Žmonės alkani, badavo, įsikišę į kelnes kokią mažą žuvytę. Buvo pastatytas net sargas – vokietis Stengė, tremtinys, bet toks parsidavėlis, kad nėra žodžių jį apibūdinti, žuvį jis surasdavo ir apskųsdavo.“ Izraelis Rachlinas, sugebėjęs gauti buhalterio darbą Bykovo žvejybos įmonėje, vėliau rašė, kad jau pirmais metais tapo akivaizdu, kad žiemos žvejybai pajėgūs buvo tik apie dešimtadalis čia patekusių tremtinių[3].

Vasaromis žvejus dažnai išsiųsdavo į kitas vietas (Stolbus ir kt.). Kartais žvejus išveždavo ir žiemą. 1944 m. pabaigoje dalis Bykovo žvejų buvo išgabenti į šiuo metu išnykusią Arangastacho salos gyvenvietę. Vasarą į Arangastachą atgabendavo kitus tremtinius, kurie apdorodavo ir iš ledainių į baržas kraudavo žuvis. Dažnai į tokias „komandiruotes“ buvo išvežami vieniši ar artimųjų netekę Bykovo tremtiniai, tačiau patekdavo ir vaikų, senelių. Pavyzdžiui, Birutė Vaitulionytė-Baublienė į Arangastachą žvejoti buvo išplukdyta su tuo metu vos aštuonerių broliu Algiu. Jis saloje žvejams skaldė malkas patalpoms šildyti, nešiojo geriamą vandenį. Kelios tremtinių šeimos 1943 m. buvo išgabentos į nuošalią Omolojaus gyvenvietę, Omolojaus upės žiotyse. Daugiausia, pasak Stasės Striškienės, tai buvo nedarbingos, vietos žvejybos įmonės direktoriui nepatikusios šeimos ar žmonės „nubausti“ už atsisakymą stoti į žvejų kolūkį[4].

5-ojo dešimtmečio viduryje Bykovas ir toliau augo. Apie 1944 m. kaime pastatyta nauja septynmetė mokykla (senojoje apsigyveno žmonės), kurią lankė daugiausia lietuvių ir suomių vaikai. Ji buvo gyvenvietei gerokai per didelė, tamsi ir niūri, prastai šildoma. Mokykloje direktorius viename iš kambarėlių kurį laiką laikė uždaręs lokio jauniklį, pas kurį „bausdamas“ uždarydavo prasikaltusius vaikus[5]. Žiemą, kad viduje būtų šilčiau, mokiniai sienas dengdavo šlapiu sniegu ir sniego luitais, pildavo vandeniu, kol jos apledėdavo[6]. Pirmaisiais metais tik dalis kaimo vaikų pajėgė mokytis. Daugelis neturėjo kuo apsirengti, buvo visiškai išsekę. Kiti uždarbiaudavo namuose – ardydavo tinklus, kurių siūlus pasvėrę parduodavo.

Apie 1944 m. į Bykovą pradėta perkelti tremtinius iš nykstančio Muostacho. Bykove ir toliau trūko gyvenamo ploto. Pavyzdžiui mokytojauti į kaimą iš Tit Arų atvežta Olga Stefanija Merkienė su šeima buvo priversta gyventi mokykloje, nedidelėje lentomis atitvertoje patalpoje šalia čia veikusio „internato“ iš aplinkinių gyvenviečių atvežtiems mokiniams. Tuo metu visos tremtinių gyvenamos patalpos buvo prastos, dėl blogo vėdinimo ir nuolat rūkstančių deglų kildavo gaisro grėsmė. Taip 1944 m. viduržiemį siaučiant stipriai pūgai sudegė vienas iš lietuvių gyventų barakų . Kelios dešimtys žmonių turėjo glaustis įvairių įstaigų patalpose (dalis apgyvendinta mokykloje), vėliau persikėlė į ir taip perpildytas jurtas ir kitus būstus.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, gyvenimo sąlygos Bykove kiek pagerėjo. Tiksio uostą nuo 1941 m. rugpjūčio pasiekdavo laivai iš JAV ir kitų sąjungininkių valstybių. Arkties konvojais pagal „lendlizo“ sutartį buvo gabenama  parama Sovietų Sąjungai. Buvo atgabenama  miltų, konservų, pieno ir kiaušinių miltelių, audinių ir kitų maisto produktų bei kasdienių buitinių reikmenų, kurių čia nuolat trūko arba visai nebuvo. Vėlesniais karo metais šie produktai ir daiktai pasiekė ir tremtinius. Ričardas Vaicekauskas vėliau pažymėjo: „Bykove pas mus beveik viskas buvo amerikoniška. Net adatos ir stalo druska! „Savo“ – tai yra tarybiniai – buvo anglis, vanduo, oras ir... konstitucija.“[7] Bykovo mokykloje kartu su rusais ir suomiais pradėjo dirbti ir lietuviai, žydai mokytojai: O. Merkienė – matematikos, Alisa Makūnienė – vokiečių kalbos, Antanas Vaitkevičius – fizikos, Faina Leizerovičienė – pradinių klasių[8]. Tremtiniai pamažu įsitvirtino ir kitose kaimo įstaigose (pvz. Bykovo „ligoninėje“ nemažai tremtinių dirbo seselėmis, sanitarėmis, akušerėmis). Ilgainiui kai kurie lietuviai įsigijo ir išmoko valdyti šunų kinkinius, pažinti Lenos protakas, Laptevų jūros salas. Apie 1947 m. daugelis tremtinių iš griūvančių jurtų jau pajėgė persikelti į „modernesnius“ barakus ar rąstinius namelius.

Pokario metais Bykove pradėjo atsigauti ir tremtinių kultūrinis gyvenimas. A. Vaitkevičius apie 1947–1948 m. Bykovo mokykloje subūrė muzikantų būrelį. Apie tuometinį tremtinių laisvalaikį Elena Aldona Endziulaitytė-Pivoriūnienė atsiminė: „Jau buvo užbaigta klubo statyba, o mes juk buvome jauni, jau norėjosi pašokti, padainuoti. Tad susiburdavome visas lietuvių jaunimas klube. Mokytojas Antanas Vaitkevičius dirigavo chorui. Dainavome lietuviškas dainas: „Ant kalno mūrai“ ir kitas.Turėjome ir solistę Birutę Stasiulionytę (vėliau Dailydienę). Ji turėjo labai gražų ir malonų balselį. Buvo atliekami net tautiniai šokiai, kuriems vadovavo Valerija Damašienė, mūsų Lidija Dargužienė ir Gailutė Pranaitytė-Katilienė buvo šokėjos. Turėjome orkestrėlį, vadovaujamą A. Vaitkevičiaus. Algirdas Čarneckis grojo triūba, Algirdas Stašenis – smuiku, A. Vaitkevičius – bajanu. Čia vieni su kitais arčiau susipažinome, pradėjome draugauti.“

Pirmieji iš Bykovo išvyko našlaičiai vaikai. 1946 m. kaime lankėsi iš Lietuvos atvykę Švietimo ministerijos inspektorius Karolis Gerulaitis ir Jonas Bulota. Iš Bykovo pusiasalio (Bykovo ir Muostacho) į Jakutską jie išgabeno apie 10 vaikų. Iš jų 6 pavyko parvežti į Lietuvą. Kai kuriems vaikams nebuvo leista išvykti. Pavyzdžiui, Sigitas ir Eugenijus Vaitulioniai buvo palikti Jakutske. Kelias dienas jie nakvojo miesto stotyje, vėliau milicija juos išvežė į vaikų namus. Apie vaikų likimus artimieji, likę Bykove, sužinojo tik praėjus keleriems mėnesiams.

1946–1947 m. regione pradėjo mažėti žuvies ir Bykovo žvejus ėmė kelti į kitas gyvenvietes. Kai kurie tremtiniai, radę darbus Tiksyje, persikėlė ten su šeimomis, kiti išvyko į Kiusiurą. Pavienės tremtinių šeimos iš Bykovo gavo leidimus išvykti į Jakutską. 1953–1954 m. keletas šeimų persikėlė į Peledujų (Lensko r.) ar kitas pietinės Jakutijos gyvenvietes. 6-ojo dešimtmečio viduryje Bykove vis dar gyveno apie 70 Lietuvos tremtinių. Daugumai jų 1956–1959 m. leista sugrįžti į Lietuvą. Pamažu tremtinių žvejų vietas Bykove pradėjo užimti į šiaurę atvykę rusai ir jakutai. 1959 m. Bykove vis dar gyveno daugiau nei 800 žmonių. XX a. pabaigoje kaimas gerokai sumažėjo[9].

1989 m. Bykove lankėsi dauguma į Šiaurę vykusių buvusių tremtinių ekspedicijų. Tuo metu Bykovas buvo varganas ir sunykęs. Miestelio gatvėse buvo pilna šiukšlių, besimėtančių rąstų, gyvenvietės pakraščiuose – negyvų šunų. Vis dar buvo išlikęs tremtinių statytas klubas (tuo metu naudotas kaip vaikų darželis), nebegyvenamas didelis barakas, išliko tremtinių iškirsta ledainė žuvims laikyti. Gyvenvietės pakraščiuose, vėjo, audrų ir vandens ardomuose Bykovo kyšulio krantuose, dar buvo likę tremtinių jurtų griuvėsių ar iš jų likusių žemės kupstų su kyšančiais pamatų rąstigaliais.

1989 m. ekspedicijos „Lena-89“ metu Bykove buvo pastatytas paminklas Lietuvos tremtiniams ir suomiams, vienas iš keturių tokių paminklų, tuo metu pastatytų Lenos deltoje ir Laptevų jūroje - buvusiose Lietuvos gyventojų tremties vietose. Bykovo valdžia paminklui parinko aikštę šalia gyvenvietės aštuonmetės mokyklos[10]. Aplinka čia buvo ypač netvarkinga, šlapia, dumblina, užversta šiukšlėmis ir rąstų krūvomis. Ruošiantis statyti paminklą beveik visą teritoriją reikėjo nukasti, uždengti rąstais ir vėl užpilti smėliu. Paminklas tremtiniams, masinių sovietų represijų aukoms, Bykovo centre stovi iki šiol, yra prižiūrimas vietinių moksleivių. Greta lietuvių statyto paminklo 2010 m. Bykove gyvenusio jakuto Vasilijaus Burcevo pastangomis pastatytas ir paminklas Čurapčios tremtiniams, 1942 m. rugpjūtį iš Jakutijos pietų į Lenos deltą ir Laptevų jūros pakrantes deportuotiems jakutams[11].

Kapinės. LGGRTC duomenimis, Bykovo kyšulyje žuvo 69 Lietuvos tremtiniai. Pirmieji Bykove mirę tremtiniai  palaidoti gyvenvietės pakraštyje greta stačiausio kyšulio kranto. Kiek atokiau nuo daugumos lietuvių kapų buvo laidojami iš Lietuvos ištremti žydai. Tinkamai palaidoti mirusįjį kyšulyje buvo sudėtinga – nepakankamai giliai užkasti kapai dažnai suirdavo, nes tirpdamas sniegas atšilus orui ardė žemę, susikaupęs vanduo užpildavo negilias duobes ir iš po žemių pamažu išstumdavo karstus. Didžiausią žalą Bykovo tremtinių kapinėms padarė yranti kyšulio kranto linija. Šlaitas, šalia kurio buvo palaidoti pirmieji tremtiniai, buvo labiausiai pažeidžiamas vandens, todėl dalį jo kartu su palaidojimais  nuplovė jūros audros. Buvęs tremtinys Juozas Jeleniauskas apie tremtinių kapavietes Bykove rašė: „Kapinės buvo ant nedidelės kalvos krante. Žmonės mirė kaip musės. Ant tos kalvos po ledu užkasdavo lavonus, tačiau vanduo atsimušdavo į kalvą ir nuplaudavo ledą, taigi visi lavonai patekdavo į vandenį. Miręs žmogus tenai sušąla, o ne supūna. Jis būna kaip balzamuotas, kol nepakliūna į jūrą.“ Vėlesniais metais mirusieji buvo laidojami kiek toliau nuo kranto. Iki 1989 m. dalis šios teritorijos taip pat buvo pažeista, audrų bei tirpstančio įšalo nunešta į jūrą. Gamta suardė ir dalį bendrų kaimo kapinių, veikusių iki 1980 m. 1989 m. ekspedicijų dalyviai perlaidojo kai kuriuos neatpažintus arčiausiai kranto buvusius palaikus. 2014–2015 m. daug palaikų, atsivėrus šlaitui, buvo perlaidoti vietos administracijos iniciatyva. Kai kurie palaikai net nebuvo karstuose, tiesiog suvynioti į brezentą ar kitokią medžiagą. Kiek tarp jų galėjo būti lietuvių, žydų, suomių tremtinių  - nėra žinoma. 2018 m. vietos administracija pastebėjo, kad ir likusieji palaidojimai gali išnykti vis intensyviau yrant pakrantės linijai.