3-oji Tengos tarybinio ūkio ferma (Oziornojė, Barbokas, Keksa)

Rajonas: Ongudajskij

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

Keksa apie 1952 m.

Į 3-ąją fermą 1941 m. liepą buvo atvežta daugiau nei pusė visų į Tengos tarybinį ūkį ištremtų Lietuvos gyventojų. Iš viso čia galėjo patekti apie 40–60 tremtinių šeimų (iki 180 žmonių). Tremtiniai buvo išskirstyti į visas tris tuo metu 3-ajai fermai priklausiusias gyvenvietes: Ozernoję (centrinę fermos gyvenvietę), Barboką ir Keksą.

Ozernojoje buvo nedidelė gyvenvietė prie Tenginskojės ežero, apie 6 km į šiaurę nuo Tengos kaimo. Čia apgyvendinta vos kelios tremtinių šeimos. Gyvenvietėje barakų nebuvo, tremtiniai gyveno kartu su vietiniais jų lūšnose.

Barboketremtinių taip pat nebuvo daug. Tai net nebuvo tikra gyvenvietė, o tiesiog kalnų slėnyje, netoli Aukštutinio Barboko upelio buvusi nyki, krūmokšniais apaugusi laukymė. Jos viduryje stovėjo apie 20 m ilgio barakas ir nedidelis vietinių gyventojų namelis. Barbokas buvo atokiausia ir toliausiai nuo t.ū. centro (apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Tengos kaimo) buvusi gyvenvietė. Visi tremtiniai Barboke apgyvendinti viename barake. Gyvenimo sąlygos čia buvo tokios pasibaisėtinos, kad vos po trijų savaičių tremtiniai perkelti į kitas 3-osios fermos gyvenvietes. Vėliau ištuštėjusiame Barboke buvo įrengta Tengos tarybinio ūkio pieninė. Joje dirbo keletas lietuvių, daugiausia vaikai, kurie į suaugusiųjų dirbamus laukus išvežiodavo dienos pieno normas.

Dauguma į 3-ąją Tengos t .ū. fermą ištremtų lietuvių atsidūrė Keksos[1] kaimelyje. Čia galėjo patekti apie 30–50 tremtinių šeimų (buvusios tremtinės A. Čekanauskaitės-Šalkauskienės duomenimis – 49 šeimos, 118 žmonių). Keksa įkurta apie 1932–1935 m. Atitrėmus lietuvius čia gyveno vos kelios rusų šeimos (vien tik moterys ir vaikai) ir pora altajiečių, buvo pastatytos dvi karvidės (buvo laikomos dvi bandos po 60-80 karvių), tvartas, nesveikų veršiukų izoliatorius, keletas gyvenamųjų namų ir altajiečių jurtų. Tai buvo skurdžiausia iš didesnių Tengos t.ū. gyvenviečių, nes jos apylinkėse beveik nebuvo derlingos žemės.

Tremtiniams tinkamų gyventi būstų Keksoje nebuvo. Dauguma lietuvių apgyvendinti nebenaudojamo veršiukų izoliatoriaus patalpose. Gultų ar kitokių baldų viduje nebuvo, žmonės miegojo tiesiog ant grindų. Apie gyvenimo sąlygas buvusiame Keksos veršiukų izoliatoriuje Vytautas Apolinaras Tallat Kelpša prisiminė: „Net elementarių gyvenimo sąlygų gyvenantiems izoliatoriuje nebuvo, plikos grindys, vienas pečius kampe visom šeimom maistui gaminti (ant jo seniau veršiukam šildydavo maistą ir vandenį). Sulijus, o žiemą visą dieną braidžius miške po pusnis ruošiant malkas, išsidžiovinti drabužius nebuvo kur.“ Tik kelioms šeimoms vėliau leista iš izoliatoriaus persikelti į niekeno negyventus Keksos kaimelio namelius.

Apie gyvenimo sąlygas Tengos tarybinio ūkio 3-osios fermos Keksos gyvenvietėje Nijolė Joana Vengrytė-Grunskienė prisiminė: „Visi žiemai turėjome po maišelį [miežių] ir laikėme užpečkyje, kur knibždėjo tarakonai. Kai paimi maišelį, tai krūva tarakonų prikrenta, bet greitai vėl visi į užpečkį subėga. Jie į lovą nebelenda kaip blakės, kurios neduoda miegoti. Naktį keliamės ir naikiname ant sienų, kitaip jų nepagausi – slidžios. Kas savaitę sienas padažydavome kalkėmis, nes kraujo ištepliota siena bjauriai atrodydavo. Lovos lentų plyšiuose tų blakių aibės. Vienintelė naikinimo priemonė – verdantis vanduo. Dar vienas parazitas – tai utelės. Iš galvos jas ištraiškydavome peiliu, viena kitai iš rūbų nagais suspausdavome. Muilo nebuvo, o šarmas, matyt, joms patikdavo. Šarmą pasigamindavome iš pelenų, užpylę karšto vandens. Šukas, jei kokias ir turėdavome, greitai sulūždavo, nes plaukai susivėlę.“

1949 m. Keksoje liko vos apie 6 tremtinių šeimas. 1956 m. nuskurdęs Keksos kaimelis išnyko – paskutiniams čia gyvenusiems tremtiniams grįžus į Lietuvą, gyvenvietėje nebeužteko darbo jėgos ir karvių ferma buvo likviduota. 1990 m. vietovėje, kur buvo Keksa, lankėsi buvęs tremtinys Henrikas Švambarys. Tuo metu gyvenvietės teritorijoje buvo išlikę tik veršidės ir vieno iš tremtinių gyventų namelių griuvėsiai. Taip pat išnyko Barbokas ir kitos smulkesnės Tengos tarybinio ūkio gyvenvietės.

6-ojo dešimtmečio viduryje aplinkinėms fermoms sunykus išaugo  Ozernojė. 1956–1958 m. daugumą lietuvių paleidus iš tremties, Ozernojoje liko gyventi tik Julija Čekanauskienė ir jos vaikai (Aldona, Bronius, Dominykas, Jonas ir Pranas). 7-ojo dešimtmečio viduryje Aldona Čekanauskaitė-Šalkauskienė ir Bronius Čekanauskas sugrįžo į Lietuvą. Pranas Čekanauskas grįžo 1995 m. 1967 m. J. Čekanauskienė mirė Ozernojoje ir buvo palaidota kaimo kapinaitėse.

 Ozernojos kaimelyje gyvenama.

Kapinės. 3-osios Tengos tarybinio ūkio fermos tremtiniai buvo laidojami bendrose Ozernojės gyvenvietės kapinaitėse. Jos buvo netoli kaimelio, kitapus dirbamų laukų. Iš viso čia galėjo būti palaidota daugiau kaip 12  tremtinių[2]. LGGRTC tiksliai nustatė tik 4 tremtinių pavardes.

1964 m. Altajaus krašte pasilikusi gyventi Julija Čekanauskienė kartu su savo vaikais kapinėse pastatė paminklą visų čia palaidotų tremtinių atminimui. Nuo netoliese esančio kalno šlaito jie tuomet septyniasdešimtmetė moteris nešė akmenis, dėjo juos į krūvą ir savo rankomis pastatė atminimo ženklą visiems nuo Lietuvos atskirtiems tremtiniams. Jos sūnus Jonas Čekanauskas nukaldino kryžių, įvirtintą paminklo viršūnėje. 1967 m. J. Čekanauskienė mirė. Vietos gyventojai ją palaidojo šalia paminklo.

1990 m. buvusių tremtinių ekspedicijos metu kapinėse pastatytas aukštas bendras medinis kryžius. Tuo metu dalis tremtinių kapų jau buvo neatpažįstamai sunykę. Prano Čekanausko teigimu, dauguma lietuvių kapų buvo sunaikinti kai jų teritoriją pervažiavo girtas gretimame kaime dirbęs traktorininkas.

1991 m. kapinėse lankėsi Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto organizuota ekspedicija. Kapinių centre rasta vienas šalia kito išsidėsčiusių lietuviškų kapų, tačiau tik 3 iš jų atpažinti. 2012 m. kapinėse lankėsi bendrijos „Lemtis“ ekspedicija. Jos dalyvių pastangomis išsaugotas J. Čekanauskienės statytas bendras paminklas. Tuo metu jis jau buvo pradėjęs irti ir griūti. Ekspedicijos dalyviai sutvirtino jo pagrindą ir šonus, naujai įmūrydami išgriuvusius akmenis, o visą paminklo paviršių padengė nauju tinko sluoksniu. Ekspedicijos dalyvių pastangomis, remiantis išlikusiomis 1991 m.  nuotraukomis ir filmuota medžiaga, toje pačioje vietoje atstatytas dar 1990 m. buvusių tremtinių statytas bendras kryžius. Atvykus „Lemties“ ekspedicijos dalyviams, jis buvo nuvirtęs ir gulėjo kapinių patvoryje.