LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Čelutajus (24-asis kilometras)

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Čelutajus (24-asis kilometras) (rus. Челутай (24 Км)) (toliau - Čelutajus (24 km)  – XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje įkurtas kaimas Zaigrajevo rajone, apie 35 km į pietus nuo rajono centro Zaigrajevo ir 24 km į pietus nuo artimiausios Transsibiro magistralės Čelutajaus (1-ojo kilometro) (toliau Čelutajus (1 km) geležinkelio stoties.

1948 m. birželio 10 d. į Čelutajaus (24 km) geležinkelio stotį buvo atvežta apie 30 Panevėžyje suformuoto ešelono Nr.97908 vagonų, gabenusių 249 lietuvių tremtinių šeimas (678 žmones: 189 vyrus, 294 moteris, 100 paauglių ir 95 vaikus iki 14 m.)[1]. Dauguma tremtinių – ūkininkai iš Panevėžio rajono, Panevėžio mokytojų seminarijos ir gimnazijos mokiniai, kiek mažiau tremtinių iš Anykščių, Šiaulių rajonų. Per kelias dienas visi tremtiniai buvo perduoti Čelutajaus MPŪ (201 šeima, 531 žmonės) arba geležinkelio valdybai (48 šeimos, 147 žmonės) ir išvežioti į įvairias Čelutajaus rytinio geležinkelio linijos gyvenvietes (5-ąjį, 14-ąjį, 32-ąjį kilometrus, Belaja Rečka, Boicus, Moisą, Muchor Talą, Novostroiką, Šaburą ir Zoną). Jose tremtiniai buvo verčiami kirsti miškus ir remontuoti geležinkelį.

1948 m. vasarą Čelutajuje (24-ajame kilometre) liko tik apie 10 tremtinių: nuo šeimų trėmimo metu atskirtos paauglės ir keli vieniši seneliai. Jų, kaip netinkamų darbui, atsisakė visų MPŪ ir geležinkelio darbininkų gyvenviečių administracijos atstovai. Kelias dienas praleidę geležinkelio stotyje, tremtiniai buvo apgyvendinti vietiniams darbininkams pastatytuose barakuose ir išvežti kirsti miškų šalia kalkamenio karjero. Darbo sąlygos čia buvo ypač sunkios, negana to dauguma tremtinių buvo nedarbingo amžiaus, išsekę po ilgos kelionės į Buriatiją, neturėjo jokių maisto atsargų ar darbui tinkamų rūbų.

1948 m. liepą, apie mėnesį praleidę Čelutajuje (24-ajame kilometre), visi tremtiniai buvo išvežti į Biliutos pagalbinį ūkį.

Iš aplinkinių darbininkų gyvenviečių į Čelutajų (24 km) perkelti lietuvius pradėta 1948 m. rudenį. Daugiausia tai buvo pavienės reikalingas specialybes turėjusių tremtinių šeimos. Tikėtina, kad 1948–1960 m. Čelutajuje (24 km) skirtingu metu gyveno iki 80 lietuvių. Daugelį tremtinių čia atveždavo trumpam – žmonės net nespėdavo tinkamai įsikurti, kol būdavo vėl perkeliami dirbti į kitas gyvenvietes. Čelutajuje (24 km) tremtiniai kartu su kitais darbininkais dažniausia gyvendavo senuose lentiniuose barakuose arba skurdžiuose vietinių gyventojų būstuose. Kai kuriems tremtiniams vietos administracija iš viso neparūpindavo gyvenamo ploto. Jie būdavo priversti apsigyventi savo darbo vietose – dažniausiai nebaigtuose statyti barakuose, kituose gyvenamuosiuose ar visuomeniniuose pastatuose. Dažnai darbo patalpos būdavo nešildomos, be lovų ar kitų baldų, tremtiniai miegodavo tiesiog ant smėlėtų grindų.

5-ojo dešimtmečio pabaigoje Čelutajus (24 km) buvo viena didžiausių gyvenviečių regione. Iš visų aplinkinių tremties vietų geležinkeliu, o kartais ir pėsčiomis, tremtiniai čia vykdavo pirkti maisto, atsiimti laiškų ar siuntinių. Gavę vietos komendanto ledimą, atvykdavo gydytis į gyvenvietės ligoninę, kuri nors ir buvo labai skurdi, tačiau ilgą laiką buvo vienintelė nuolat veikusi „ligoninė“ apylinkėse. Čelutajaus (24 km) rusų vidurinėje mokykloje mokėsi tiek čia gyvenę, tiek iš netoliese buvusių gyvenviečių tremtinių vaikai.

Čelutajuje (24 km) tremtiniai dirbo įvairius darbus: dalis remontuodavo geležinkelį, kiti būdavo vežami dirbti Izvestkovo kalkakmenio karjere ar kirsti miškų kartu su vietiniais darbininkais. Kad padėtų išmaitinti savo šeimas vyresnės moterys ir vaikai dažnai vykdavo dirbti žemės ūkio darbų į Biliutos pagalbinį ūkį. Į Čelutajų (24 km) iš aplinkinių miško darbininkų gyvenviečių buvo nuolat atvežama tremtinių laikiniems darbams.

6-ojo dešimtmečio pradžioje medienos gavyba Čelutajaus MPŪ pradėjo lėtėti. Didžioji dalis miškų ties rytine Čelutajaus geležinkelio linija jau buvo iškirsti karo belaisvių japonų, represuotų raudonarmiečių, o vėliau lietuvių ir ukrainiečių tremtinių. 1951 m ties Briankos upe buvo pradėta tiesti nauja – vakarinė Čelutajaus geležinkelio linija, reikalinga gabenti miedieną iš dar neiškirsto miško plotų. Dauguma tremtinių iš savo gyventų vietų, taip pat ir Čelutajaus (24 km) buvp masiškai keliami dirbti į laikinas geležinkelio ir miško darbininkų gyvenvietes (18-ąjį, 21-ąjį ir 25-ąjį kilometrus, Tamachtajų, Koketėjų, Atchatajų) taip pat Senosios Brianės kaimą ar Čelutajų (1 km). Geležinkelio tiesimo darbuose kartu su tremtiniais dirbo ir daugybė iš kalinimo vietų paleistų, sutartis su MPŪ sudariusių, kriminalinių nusikaltėlių, todėl geležinkelio apylinkėse gerokai išaugo nusikalstamumas.

Apie 1955 m. vakarinė Čelutajaus geležinkelio linija buvo nutiesta, jos paskutine stotele tapo Atchatajaus kaimas. Dauguma geležinkelį tiesusių tremtinių liko gyventi greta jo įkurtose gyvenvietėse, kai kurie buvo perkelti arba gavę galimybę patys persikėlė atgal į Čelutajų (24 km), taip pat į Ulan Udę ar kitas Buriatijos gyvenvietes.

 Čelutajuje (24 km) mirė apie 10 lietuvių tremtinių. Daugelis jų – iš aplinkinių gyvenviečių atvežti darbo metu sunkiai sužaloti ar sergantys tremtiniai, mirę ligoninėje dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos. Čelutajuje (24 km) mirę tremtiniai buvo palaidoti netoli gyvenvietės, ant kalvos, įkurtose bendrose kapinėse.

Apie 1988 m. išsekus medienos resursams buvo panaikintas Čelutajaus MPŪ, tačiau kaime ir toliau veikė kelios medienos apdirbimo įmonės ir kalkakmenio karjeras.

2010 m. Rusijos federacijos gyventojų surašymo duomenimis Čelutajuje (24 km) gyveno apie 1050 žmonių.



[1]В. И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)”, p. 124