Aštuonioliktasis (18) kilometras

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

             18-asis kilometras – 1951 m. įkurta miško ir geležinkelio darbininkų gyvenvietė, Tamachtajaus gamybinis padalinys, Zaigrajevo rajone, prie Briankos upės, už 3 km į pietvakarius nuo Naujosios Brianės kaimo ir 18 km į pietvakarius nuo Transsibiro geležinkelio stoties – Čelutajaus (1-ojo kilometro). Gyvenvietė įkurta tiesiant vakarinę Čelutajaus geležinkelio liniją. 18-ajame kilometre, greta geležinkelio, buvo įrengti medienos sandėliai, apie 1953 m. iš Šaburo perkelta pabėgių gamykla ir jos darbininkai.

1951–1952 m. į 18-ąjį kilometrą iš Belaja Rečkos ir Novostroikos gyvenviečių buvo perkelta apie 15 lietuvių tremtinių šeimų (apie 60 žmonių). Tuo pat metu buvo atvežta vietinių rusų darbininkų ir tremtinių iš Ukrainos. Lietuviai sudarė apie trečdalį visų 18-ojo kilometro gyventojų. Darbininkams apgyvendinti buvo pastatyta apie 15 surenkamų medinių, vadinamųjų suomiškų, keturių kambarių namelių. Dauguma namų buvo suręsti paskubomis ir nekokybiškai. Nors kiekviena šeima turėjo po atskirą kambarį, tačiau patalpas kaskart reikėdavo ilgai kūrenti – žiemą viduje buvo gerokai šalčiau nei rąstiniuose barakuose, kurie tuo pat metu buvo statomi kaimyninėje 21-ojo kilometro gyvenvietėje.

18-asis kilometras buvo regionui tipiška laikina gyvenvietė, pasižymėjusi skurdžia buitimi ir didele gyventojų kaita. Gyvenamieji namai darbininkams buvo pastatyti ką tik iškirstoje miško aikštelėje, tarp jų vis dar styrojo nupjautų medžių kelmai. Jokių kitų pastatų 18-ajame kilometre nebuvo. Maisto produktus į gyvenvietę atveždavo „parduotuvė ant ratų“, vadinamoji autolavka. Ji atvykdavo nereguliariai, dažnai vos porą kartų į savaitę. Vandenį tremtiniams semdavo iš Briankos upės ir vasarą atveždavo jaučių tempiamuose vežimuose, žiemą – tekdavo skaldyti ir tirpdyti ledo luitus. Briankos upėje buvo daug žuvies, todėl daugelis 18-ojo kilometro tremtinių po darbo žvejodavo. Nuo 1953 m. 18-jo kilometro gyvenvietė pradėjo plėstis. Buvo pastatyta parduotuvė, klubas, kiek vėliau – pradinė rusų mokykla, bendrabutis laikinai ar be šeimų atvykusiems darbininkams apgyvendinti. 1954 m. tremtiniai 18-ajame kilometre iškasė šulinį.

18-ojo kilometro tremtiniai dirbo prie vakarinės Čelutajaus geležinkelio linijos įrengtuose medienos sandeliuose ir pabėgių gamykloje: matuodavo, pjaudavo rąstus, kraudavo juos į vagonus. Kai kurie tremtiniai buvo siunčiami tiesti geležinkelio linijos, statyti geležinkelio linijos tiltus ir pralaidas.

18-jojo kilometro apylinkėse žemė buvo nederlinga, susikasti daržų buvo neįmanoma, todėl dirbti priversti buvo ir vaikai. Sandėliuose ir pabėgių gamykloje jie rūšiuodavo nupjautas lentas, medienos atraižas, išvežiodavo pjuvenas ar kitas atliekas. Vaikų darbas buvo menkai apmokamas ir pagal jų amžių fiziškai alinantis. Tik 6-ojo dešimtmečio viduryje vienam vaikui žuvus nelaimingo atsitikimo metu, MPŪ vadovybė uždraudė vaikams dirbti pabėgių gamykloje ir medienos sandėliuose.

18-ajame kilometre mirę 3 lietuviai palaidoti bendrose Senosios Brianės kaimo kapinėse.

1960 m. miško darbai 18-ojo kilometro apylinkėse sustojo, pabėgių gamykla buvo uždaryta, o ištuštėjusi gyvenvietė panaikinta. Čia vis dar gyvenę vietiniai darbininkai ir keli iš tremties nepaleisti lietuviai perkelti į Senąją Brianę.