Ulužajus

Rajonas: Ust Kano (d.Ust Kokso)

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Ulužajus (rus. Улужай) – išnykusi gyvenvietė Ust Kano (dabar - Ust Kokso) rajone, apie 70-80 km į pietus nuo Ust Kano. Ulužajus buvo viena atokiausių ir skurdžiausių tremties vietų šiandieninėje Altajaus Respublikos teritorijoje.

1941 m. liepos pabaigoje arklių ir jaučių traukiamais vežimais iš Bijsko geležinkelio stoties į Ulužajų atvežta apie 60 lietuvių tremtinių. Beveik visi žmonės iš Šakių rajono. Tarp Ulužajaus tremtinių buvo politiko ir teisininko, buvusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Stasio Šilingo žmonaEmilija Šilingienė ir dukra Raminta.

Pakeliui į Ulužajų keturios šeimos su sunkiai sergančiais vaikais buvo išlaipintos Ust Kane. Dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos Ust Kano ligoninėje mirė 3 vaikai. Vaikų netekusios tremtinių šeimos netrukus išgabentos į Ulužajų. Prisimindama šią kelionę Antanina Šilingienė rašė: „Tiesiai iš Ust Kano ligoninės mus išvežė į Ulužajų su jaučiais. Kelio ilgis – 75 km. Vežė be kelio, per kalnus. Viename vėžime, kurį tempė du jaučiai, sėdėjau aš su dviem vaikais, mokytoja Sadlauskienė [Salomėja Simonaitytė-Sadlauskienė] su dviem vaikais ir mokytoja Slavėnienė [Marija Asevičiūtė-Slavėnienė] su vienu gyvu vaiku, o kitą vežėsi karstelyje. Mockaitienė [Marija Mockaitienė] taip pat vežėsi vieną karstelį. Savo mirusias mergaites ji norėjo palaidoti ten, kur bus nuvežta pastoviam gyvenimui. Nuvažiavus 25 km vežėjas atsisakė važiuoti toliau. Mus iškrovė miške ir nuvažiavo atgal. Mus paliko visai be maisto... <...> Vaikai sirgo ir toliau. Stasiukas iš silpnumo negalėjo pastovėti ant kojų, o susirgo ir antrasis sūnus – Juozukas. Padėtis buvo labai sunki.“ Miške paliktas tremtines išgelbėjo tik už 5 km buvusiame Mendursokono kaime gyvenusi vietinė rusė, kuri slapčia nešdavo joms maisto, vėliau surado kitą vežiką, kuris tremtines nugabeno iki Ulužajaus. A. Šilingienės liudijimu, miško tankmėje, pakeliui į Ulužajų, liko palaidoti trys Ust Kano ligoninėje mirę tremtinių vaikai: Rimgaudas Antanas Slavėnas, 1939–1941 m.; Lidija (Vida) Mockaitytė, 1938–1941 m.; Nijolė Mockaitytė, 1940–1941 m..

Ulužajus buvo įkurtas atokioje tarpukalnėje, toli nuo didesnių gyvenviečių. Vietovė buvo pasiekiama tik arkliais, per kalnus ir tarpeklius. Grįstų kelių ar net vieškelių, vedančių į gyvenvietę, nebuvo. Žiemą visas kalnų perėjas užpūstydavo sniegas ir Ulužajus tapdavo praktiškai nepasiekiamas. Iki atvežant tremtinius gyvenvietė buvo apleista ir užmiršta. Čia stovėjo keli gyvulių aptvarai, apgriuvę, be langų ir durų, piemenų nameliai ir jurta, kurioje gyveno gausi altajiečių šeimai – vieninteliai nuolatiniai Ulužajaus gyventojai. Tiksli gyvenvietės įkūrimo data ir jos istorija nežinoma. Pasak į Ulužajų atitremtos Onos Vosyliūtės-Bačėnienės, seniau čia būta didesnės gyvenvietės, tačiau pilietinio karo metu ji buvo apleista ir beveik visai ištuštėjo. Marijos Dimaitytės-Lenkutienės liudijimu, Ulužajų įkūrė kolektyvizacijos metu nuo bado ir vietos komunistų teroro besislapstantys žemių netekę ūkininkai. Čia jie pasistatė būstus, kūrėsi, bet vėliau daugelis buvo represuoti, o ištuštėjusioje gyvenvietėje apgyvendinti tremtiniai. XX a. viduryje Ulužajus buvo naudojamas kaip Ust Kano gyvulių supirkimo punkto pagalbinis ūkis – ganyklos. Dauguma tremtinių čia buvo išvaryti šienauti už poros kilometrų nuo gyvenvietės buvusių laukų. Jau 1941 m. rugsėjo pradžioje prasidėjo šalnos ir lauko darbai baigėsi, o dauguma Ulužajaus tremtinių neteko darbo ir vienintelio pragyvenimo šaltinio.

Ulužajuje gyvenimo sąlygos buvo vienos blogiausių visame Ust Kano rajone. Tremtiniai čia gyveno visiškame skurde, atskirti nuo aplinkinio pasaulio, dauguma jau nuo pirmųjų tremties dienų badavo. Į Ulužajų tremtiniams atgabendavo tik miltų, tačiau dėl prasto susiekimo net miltų normos, apie 300 g parai, žmones pasiekdavo retai. Apie maisto tiekimą A. Šilingienė vėliau rašė: „Miltus čia atveždavo iš Ust Kano. Reguliariai jų nepristatydavo, todėl gana dažnai pritrūkdavo. Mes kartais ilgą laiką miltų negaudavome, o kai jų atveždavo – tai už praeitas dienas skolos neatiduodavo. Visa tai pasisavindavo brigadininkas su ūkvedžiu. Ieškoti teisybės nebuvo jokios galimybės, taigi dažnai gyvendavome visiškai be maisto.“ Prisimindama pirmąją vasarą tremtyje Ulužajuje Nijolė Teresė Augustinavičiūtė-Svetlavičienė rašė: „Bado mirtis žiūrėjo lietuviams į akis – žmonės ištindavo iš bado, oda skeldėjo ir tekėjo skystis. Dar užėjo dėmėtosios šiltinės epidemija, suaugę ir vaikai krito kaip lapeliai.“

1941 m. rudenį, kadangi vietiniai vežikai vengė Ulužajaus, leidimai vykti į Ust Kaną atgabenti miltų buvo išduoti keletui lietuvių. Išvykę į Ust Kaną jie ieškodavo galimybės pasilikti ir perkelti čia savo šeimas. Kelioms tremtinių šeimoms taip pavyko gauti specialiosios komendantūros leidimus apsigyventi Ust Kane. Kiti, sužinoję apie galimybę palikti Ulužajų, į Ust Kaną ryždavosi bėgti. 1941 m. žiemą iš Ulužajaus į Ust Kaną pabėgo arba buvo perkeltos beveik visos čia gyvenusios tremtinių šeimos. Likusieji perkelti į Jaboganą arba Talicos maralų (tauriųjų elnių) tarybinio ūkio gyvenvietę. Kurį laiką Ulužajus dar buvo naudojamas kaip pagalbinis gyvulių ūkis. Vėliau gyvenvietė buvo apleista ir ištuštėjo.

 2013 m. į Ulužajaus apylinkes vyko Asta Mockaitytė-Gudonienė ir jos dukra rašytoja Eglė Gudonytė[1]. Tuo metu Ulužajaus apylinkės buvo negyvenamos. Apie Ulužajuje buvusią gyvenvietę Ust Kane ir kituose aplinkiniuose kaimuose niekas, išskyrus kelis patyrusius medžiotojus, nežinojo. Vėliau, remdamasi mamos atsiminimais apie tremtį Ulužajuje ir Ust Kane E. Gudonytė parašė romaną „Karta nuo Sibiro“[2].

Kapinės. Tikslus Ulužajuje mirusių tremtinių skaičius nėra žinomas. 1991 m. Ust Kane besilankiusi Antano Sadecko vadovaujama ekspedicija civilinės būklės aktų įrašų knygose rado nurodytus 4 Ulužajuje mirusius tremtinius: anksčiau minėtus tris kelyje į Ulužajų mirusius vaiku ir 1941 m. liepą mirusį Dalių (Adolfą) Augustinavičių (g.1939). Tremtinių liudijimais mirusiųjų čia buvo daugiau, tačiau apie jų tapatybes ar palaidojimo vietas nėra išlikę liudijimų.