LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Talica

Rajonas: Ust Kano

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Talica (rus. Талица) – kaimas Ust Kano r., apie 34 km į vakarus nuo rajono centro, netoli Talicos ir Čaryšiaus upių santakos. Kaimo apylinkėse įkurtas Talicos maralų(tauriųjų elnių)tarybinis ūkis (rus. Талицкий мараловодческий совхоз). Maralai Talicoje buvo auginami jau nuo XIX a. pabaigos. 1872 m. čia įrengta viena pirmųjų maralų veisyklų Altajuje. XX a. viduryje Talicos t. ū. priklausė keletas elnių fermų (skyrių) Ust Kano rajone. Didžiausia jų buvo pavadinimo neturėjusi darbininkų gyvenvietė (kai kur minima kaip centrinė t. ū. gyvenvietė), už 4 km į šiaurę nuo Talicos kaimo.

1941 m. gruodį iš Jabogano į darbininkų gyvenvietę prie Talicos atvežta apie 50 tremtinių - daugiausia seneliai ir vaikai (daugiau nei pusė tremtinių – vaikai iki 10 metų ir vyresni nei 70 metų žmonės). Į Talicos t.ū. darbininkų gyvenvietę tremtiniai buvo vežami rogėmis. Keliai tarp gyvenviečių buvo užpustyti ir sunkiai pravažiuojami. Dauguma žmonių buvo visiškai nepasiruošę daugiau nei 60 km kelionei žiemą. Daugelis patyrė sunkių nušalimų. 71-ierių metų Juozui Sarčiui nušalo abi kojos. Dėl laiku nesuteiktos pagalbos abi kojas teko amputuoti ir operacijos neištvėręs tremtinys mirė. Vėliau dar kelios tremtinių šeimos į Talicos t.ū. atvežtos iš Ulužajaus gyvenvietės.

Darbininkų gyvenvietė, į kurią atvežti lietuviai, buvo įkurta abipus nedidelio į Talicos upę įtekančio kalnų upelio, nuošalioje tarpukalnėje, apsupta keturių 1,4–1,8 km aukščio kalnų. Gyvenvietėje buvo pastatyta kelios dešimtys nedidelių medinių namelių ir vienas barakas darbininkams, elnių aptvarai, kalvė, arklidės, grūdų sandėliai. Gyvenvietėje veikė pradinė mokykla. Dauguma lietuvių gyveno jos patalpose. Mokykloje tebuvo du kambariai – klasės. Jose gyveno apie 40 žmonių. Prasidėjus mokslo metams visos lietuvių šeimos buvo suvarytos į vieną patalpą, kitoje – vykdavo pamokos visų pradinių klasių mokiniams. Tremtinių gyventoje klasėje nebuvo gultų ar kitų baldų, tik dvi patalpoms šildyti skirtos krosnelės.

1941–1943 m. dauguma į Talicos t.ū. darbininkų gyvenvietę atvežtų tremtinių badavo. Gyvenvietėje veikė nedidelė „parduotuvė“, tačiau joje karo metais maisto produktais, išskyrus duona, nebuvo prekiaujama. 1942 m. duonos norma dienai siekė vos apie 300 g dirbančiam žmogui. Apie galimybę įsigyti maisto darbininkų gyvenvietėje Antanina Šilingienė rašė: „Visame sovchoze buvo tik trys (vietinių) šeimos, pas kurias buvo galima laisvai išsimainyti bulvių ar pieno. Visi kiti mainydavo maisto produktus į drabužius tik maistą nutraukdami nuo savęs ir norėdami kaip nors apsirengti, nes buvo beveik visiškai nuogi. Pas vieną šeimą – Medvedevus, eidavom po darbo naktimis ką nors padirbti, megzti ar verpti. Už tai duodavo pavalgyti ir kartais galėdavome parsinešti po vieną bulvę ar ką. Dažnai duodavo parsinešti nevirtų bulvių lupenų. Kartą iš tos Medvedevos gavau dvi sveikas bulves, parnešiau namo ir išviriau su 5 litrais vandens be druskos (druskos visai niekur negalėjome gauti). Vaikams tai buvo didelis balius. Aš žiūrėjau į juos su dideliu įkarščiu valgančius ir norėjosi verkti. Vaikai kvietė valgyti ir mane, bet aš, matydama, kad to valgio ir jiems per maža, pasakiau, kad labai skauda dantį. Taip jie dviese išvalgė visą 5 litrų puodą. Mes buvom praradę valgymo saiką: kiek yra – tiek ir valgom.“  Talicos t.ū. gyventojams dažnai tekdavo valgyti nugaišusių gyvulių mėsą, sušalusias bulves. Apsinuodijimai maistu gyvenvietėje buvo labai dažni. 1942 m. apsinuodijęs pasenusiais maisto produktais mirė buvęs Kretkampio dvaro savininkas Romanas Zaremba. Kiek vėliau, tais pačiais metais, iš bado mirė jo žmona Elena Vaizbūnaitė-Zarembienė.

Apie 1943–1944  m. gyvenimo sąlygos Talicos tarybiniame ūkyje kiek pagerėjo, nes iš pareigų pašalintas tremtinių atžvilgiu itin priešiškas buvęs t.ū. direktorius. Naujuoju direktoriumi paskirtas kartu su tremtiniais darbininkų gyvenvietėje gyvenęs buvęs ūkio zootechnikas. Jo iniciatyva dauguma tremtinių gavo šiek tiek žemės daržams. Ankstesnioji ūkio administracija laisvu nuo darbo metu tremtiniams užsiimti žemdirbyste draudė, nors žemės aplink darbininkų gyvenvietę buvo pakankamai derlingos. Nuo 1947 m. didesnio maisto stygius nebebuvo jaučiama: į Talicą iš Bijsko jau atvykdavo sunkvežimiai su įvairesniais maisto produktais, padidėjo duonos normos (iki 1 kg dienai), kai kurios tremtinių šeimos jau pajėgė įsigyti gyvulių. Pasak A. Barniškio, iki tol buvę beverčiai (nes už juos gyvenvietėje ar iš vietinių gyventojų negalėjai nieko nusipirkti), pinigai pradėjo įgauti vertę.

 Tremtiniai, daugiausia moterys (darbingo amžiaus vyrų gyvenvietėje buvo vos 3-5), dirbo įvairius ūkio darbus: vasarą ruošė pašarą elniams ir arkliams, dirbdavo grūdų sandėliuose, žiemą – kalnuose kirsdavo medžius gyventojų būstams ir t.ū. įstaigoms aprūpinti malkomis.

5-ojo dešimtmečio pabaigoje kelios tremtinių šeimos iš darbininkų gyvenvietės persikėlė į Talicos kaimą, kiti pradėjo keltis atgal į Jaboganą ar kitas didesnes aplinkines gyvenvietes. Dalis tremtinių liko gyventi Talicos t.ū. darbininkų gyvenvietėje iki 1956–1958 m., kada gavo leidimus grįžti į Lietuvą. Šiuo metu buvusi Talicos maralų tarybinio ūkio darbininkų gyvenvietė yra išnykusi, kaip ir kitos gretimos elnininkystės fermos. Talicos kaimas išliko, XXI a. pradžioje čia gyveno kiek daugiau nei 100 žmonių.

Kapinės.1941–1958 m. Talicos t.ū. darbininkų gyvenvietėje mirė 7 lietuviai. Dauguma jų, išsekę pagyvenę žmonės, mirę 1942–1945 m. Tremtiniai palaidoti kalnuose, netoli darbininkų gyvenvietės. Apie Talicoje išlikusius kapus nėra nieko žinoma: tremtiniai nepaliko liudijimų apie ten mirusių žmonių laidojimą, o vėlesnės į Altajų vykusios ekspedicijos Talicos apylinkėse nesilankė.