LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Kužurla

Rajonas: Ust Kano

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

  Kužurla (rus. Кужурла) – išnykusi tremtinių gyvenvietė Ust Kano rajone, už 8-10 km į šiaurės vakarus nuo Jabogano kaimo, netoli kelio tarp Jabogano ir Ust Kano.

1941 m. liepos pabaigoje į Kužurlą atvežta apie 150 lietuvių tremtinių (LGGRTC duomenimis – 130 žmonių, remiantis buvusio tremtinio Algimanto Barniško sudarytais sąrašais – 176 žmonės). Dauguma tremtinių iš Marijampolės, Prienų, kiek mažiau Šakių rajonų. Tarp tremtinių buvo žurnalistas, 1928–1932 m. „Lietuvos aido“ redaktorius, 1939–1940 m. ELTA direktorius Valentinas Gustainis, žymaus semiotiko Algirdo Juliaus Greimo motinaKonstancija Greimienė. Prieš atvežant į Kužurlą tremtiniai beveik dvi savaites gyveno apleistame Bijsko linų fabriko sandėlyje, kol iš Jabogano kaimo atvyko sunkvežimiai ir arklių traukiami vežimai. Kelionė į Kužurlą truko apie 8 paras, dauguma žmonių buvo visiškai išsekę, beveik visi vaikai jau kelionės metu sirgo dizenterija. Du mažamečiai vaikai kelionės metu mirė.

Kužurloje iki atvežant tremtinius nebuvo nuolatinių gyventojų. Tai tebuvo apleista, nebenaudojama Jabogano žirgyno gyvulių ganykla. Keliuose laikinuose būstuose laikinai apsistodavo piemenys ir kiti darbininkai. Gyventi tinkamo ploto daugiau nei 100 žmonių čia nebuvo, juolabiau sąlygų įsikurti šeimoms su sunkiai sergančiais vaikais. Prisimindama pirmasias dienas Kužurloje Valentina Gustainytė rašė: „Kužurla – nedidelio kalno papėdėje plyna akmenuota laukymė, be jokių medžių ir vandens. Stovėjo viena apgriuvusi altajiečių jurta, apleista suodina pirtelė ir troba be stogo, vietoje langų tik skylės išpjautos, susidedanti iš trijų kambarių, pilna blakių. Toje troboje ir pirtelėje apsigyveno šeimos su sergančiais vaikais. Kiti statė žemines arba palapines iš paklodžių, medžių šakų ir velėnų. Vėliau pasistatė dar porą tokių belangių, bestogių trobų.

Gyvenimo sąlygos Kužurloje buvo siaubingos. Tremtinių būstai buvo visiškai nepritaikyti gyvenimui, dauguma žmonių badavo. Duoną į gyvenvietę atveždavo „duonvežiu“ paskirtas tremtinys (jam buvo duotas vežimas ir pora luošų arklių). Jis vienintelis turėjo teisę iš Kužurlos reguliariai vykti į Jaboganą. Duona buvo parduodama pagal nustatytas normas. 1941 m. vasarą jos siekė iki 800 g dirbančiam, 400 g – nedirbančiam. Gražina Kupliauskienė prisimena: „Nebuvo maisto, ne visi turėjo ir pinigų. Dvarininkas [Romanas] Zaremba padėdavo visiems, dalindavo savo pinigus. Vėliau jis mirė Maral sovchoze [Talicos maralų tarybiniame ūkyje], apsinuodijęs šaldytomis bulvėmis. Jo žmona [Elena Vaizbūnaitė Zarembienė] paskelbė bado sreiką ir netrukus mirė. Tada jiem buvo po 65 metus.“ Kitų produktų, pieno ar daržovų, legaliai tremtiniai įsigyti negalėjo. Vėliau vietos gyventojai, sužinoję apie netoliese gyvenančius tremtinius, kartais atvykdavo į Kužurlą slapčia keisti maisto į lietuvių atsivežtus drabužius ar kitus daiktus.

Dizenterija ir kitomis infekcinėmis ligomis sirgo beveik visi tremtinių vaikai. Padėtį apsunkino ir tai, kad tremtinių būstuose buvo reguliariai vykdomos kratos. Pirmųjų kratų metu buvo konfiskuoti visi vaistai, kurių kelioms šeimoms pavyko įsigyti Bijske ar kitose gyvenvietėse pakeliui į Kužurlą. Į gyvenvietę iš Jabogano retkarčiais atvykdavo felčerė, tačiau nei kompetencijos diagnozuoti ligas, nei vaistų joms gydyti ji neturėjo. V. Gustainis savo atsimimuose vėliau rašė, kad pati felčerė vienam iš tremtinių prasitarė, jog jie Kužurloje likimo valiai palikti Jabogano žirgyno direktoriaus nurodymu. Jis tikėjosi, kad atokioje vietovėje tremtiniai paprasčiausiai išmirs. Vėliau V. Gustainis, vietinio NKVD komendanto raginamas, net rašė skundą Stalinui dėl prastų buties sąlygų ir masiško vaikų mirštamumo (skunde nurodyta, kad 1941 m. vasarą Kužurloje mirė ketvirtadalis lietuvių vaikų). Skundas Stalino nepasiekė, o vėliau buvo panaudotas V. Gustainio baudžiamojoje byloje, tačiau netrukus buvo išduoti leidimai kai kuriuos vaikus išvežti iš Kužurlos į Ust Kano ligoninę.

Kužurloje vyrai (darbingo amžiaus vyrų gyvenvietėje buvo vos apie 10) ir fiziškai stipresnės moterys buvo paskirti į dvi šienautojų brigadas. Šienaujami laukai buvo už 10-15 km nuo Kužurlos, vietovėje, kurią vietiniai vadino Mažaja Surugba. Jabogano žirgynui tuo metu priklausė tik vienas nuolat remontuojamas sunkvežimis ir keletas susidėvėjusių, tolimoms kelionėms nebetinkamų vežimų, todėl vykti į darbo vietas žmonėms kasdien tekdavo pėsčiomis. Vėliau tremtiniai buvo papraščiausiai išvaromi gyventi prie savo darbo vietų ir į Kužurlą pas savo šeimas sugrįždavo tik sekmadieniais.

Pasak Algimanto Barniškio, 1941 m. vasaros pabaigoje vietos administracija nusprendė Kužurlą paversti nuolatine gyvenviete. 1941 m. rugsėjo pradžioje čia buvo privežta daug senų lentų ir išardytų barakų ar trobų medienos liekanų, kad tremtiniai iki žiemos pasistatytų naujus barakus. Tuo metu dalis žmonių vis dar gyveno palapinėse. Dauguma buvo išsekę, darbingi – išvežti dirbti už gyvenvietės ribų, todėl statyba  vyko lėtai, vėliau visiškai sustojo.

1941 m. žiemą išvežus tremtinius gyvenvietė ištuštėjo. Ilgainiui tremtinių būstai sugriuvo. Vėliau Jabogano žirgynas buvo reorganizuotas į avininkystės tarybinį ūkį ir Kužurlos apylinkės tapo avių ganykomis.

1990 m. į Kužurlą vykusi buvusių tremtinių ekspedicija čia rado tik vienos lietuvių statytos lūšnos griuvėsius ir apleistas tremtinių kapinaites.

            Kapinės.Per tris Kužurloje praleistus mėnesius (1941 m. liepa – spalis) dėl baisių gyvenimo sąlygų ir  mirė keliolika tremtinių. Tremtį Kužurloje išgyvenusių liudijimais, mirusiųjų galėjo būti iki 15 (LGGRTC  duomenimis, nustatyti 9 Kužurloje mirę lietuviai). 8 iš jų buvo iki 4 metų amžiaus vaikai. Vėliau Kužurloje išlikusias tremtinių kapinaites vietiniai vadino „vaikų kapinėmis“. Tremtiniai čia buvo laidojami viduryje didelės pievos, kiek toliau į vakarus nuo gyvenvietės. Jabogane staliumi dirbęs Vytautas Duoba iš medienos atliekų darydavo karstus ir kryžius, Viktoras Tamulaitis ant jų išraižydavo mirusiųjų vardus, V. Gustainis kasdavo duobes. Vėliau tremtinių kapinės buvo aptvertos maumedžio tvora.

1975 m. į Kužurlos apylinkes vyko buvęs tremtinys Algimantas Damijonaitis. Tremtinių kapinės buvo išlikusios, tačiau sunkiai atpažįstamos. Vis dar stovėjo kapines juosusi tvora, bet dauguma kapų sunykę ir apaugę žolėmis.

1990 m. Kužurlos apylinkėse lankėsi buvusių Tengos tarybinio ūkio tremtinių ekspedicija. Vietovę jie rado remdamiesi V. Gustainio atsiminimais. Ekspedicijos dalyviai iš naujo aptvėrė kapines, pastatė aukštą bendrą kryžių.

1991 m. Kužurlos kapinėse lankėsi Antano Sadecko vadovaujama Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto ekspedicija. Nustatyti kiek čia palaidota tremtinių ar jų vardų jau nebebuvo įmanoma.

2012 m. kapinėse lankėsi Gintauto Aleknos vadovaujama bendrijos „Lemtis“ ekspedicija. Kužurlos kapinių teritorijoje nebuvo išlikę nei vieno kapo kauburėlio ar kito palaidojimo ženklo. Buvusių tremtinių 1990 m. statytas kryžius vis dar stovėjo, tačiau jau buvo pradėjęs pūti, dalis ornamentų – nulūžę. Kapinių tvora taip pat buvo pradėjusi virsti. Ekspedicijos dalyviai Jabogane nusipirkę medienos pastatė naują tvorą, nukėlė senąjį kryžių ir jo vietoje pastatė Roberto Ožalinsko darytą naują 5 metrų aukščio maumedžio kryžių. Jis atkurtas beveik tokio pat stiliaus kaip ir iki tol stovėjęs tremtinių kryžius – su stilizuotais saulės spinduliais.