LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Turočiakas

Rajonas: Turočiako

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Turočiakas (rus. Турочак) – apie 1840–1864  m. stačiatikių misionierių įkurtas kaimas, Turočiako rajono centras, apie 150 km į šiaurės rytus nuo Gorno Altaisko. Turočiakas buvo įsikūręs šiandieninės Altajaus Respublikos šiauriniuose priekalniuose, netoli Bijos ir Lebedžio upių santakos, apie 320 m virš jūros lygio, miškingame  Salopo kalno slėnyje.

1941 m. iš Bijsko geležinkelio stoties į Turočiaką atvežta apie 80 tremtinių iš Lietuvos (tarp jų 2 Lietuvos lenkų ir 1 žydų šeima), daugiausia iš Šakių, Trakų ir Vilkaviškio rajonų. Turočiaką tremtiniai pasiekė tik liepos pabaigoje po beveik savaitę trukusios kelionės. Daugelis žmonių ją turėjo įveikti pėsti, nes tremtiniams ir jų daiktams gabenti iš Turočiako į Bijską atvyko vos pora arklių ir jaučių traukiamų vežimų. Tuo pat metu į Turočiaką buvo atvežta ir nemažai Lietuvoje internuotų lenkų. Tarp jų – tuo metu aštuoniolikmetis būsimas paskutinis komunistinės Lenkijos lyderis, 1981–1989 m. Lenkijos jungtinės darbininkų partijos pirmasis sekretorius Voicechas Jaruzelskis (1923–2014 m), kartu motina ir seserimi (tėvas Vladislavas Jaruzelskis tuo metu buvo įkalintas lageryje Krasnojarsko krašte, 1942 m. jis mirė nuo dizenterijos Bijske). 1941 m. vasaros pabaigoje, po Sikorskio-Maiskio pakto, dauguma lenkų buvo išlaisvinti ir išvežti iš Turočiako. Dirbant Turočiake V. Jaruzelskis susižalojo nugarą, taip pat jam išsivystė fotokeratitas, dėl ko jis visą likusį gyvenimą nešiojo tamsius akinius.

XX a. viduryje Turočiakas buvo viena didesnių gyvenviečių regione. Dauguma vietinių čia gyveno mediniuose nameliuose, išsidėsčiusiuose apie vienintelę kaime (Pionierių) gatvę. Turočiakas buvo centrinė kolūkio gyvenvietė, čia veikė miško pramonės ūkio skyrius, aukso kasyklų tiekimo padalinys, ligoninė, vidurinė mokykla. Vietiniai gyventojai daugiausia vertėsi daržininkyste, laikė gyvulius, dirbo kolūkyje, miškuose ir medienos plukdymo punktuose.

Turočiake tremtiniams nebuvo paruošta gyventi tinkamų būstų. Dauguma šeimų įsikūrė apleistuose barakuose gyvenvietės pakraštyje. Kiti patys miškuose rentėsi būstus iš medienos atliekų ir šakų arba kasėsi žemines. Tokiuose laikinuose būstuose kai kurie tremtiniai pragyveno beveik metus. Vėliau dauguma šių tremtinių buvo išvežti į Jakutiją, kiti apsigyveno pas vietinius žmones.

Tremtiniai (daugiausia moterys) dirbo įvairius darbus kartu su vietiniais kaimo gyventojais: kirto miškus, plukdė medieną, dirbo kolūkyje. Miško kirtavietės buvo netoli kaimo, kitoje Bijos upės pusėje. Į jas žmones kasdien plukdydavo valtimis. Dalis moterų dirbo kaimo siuvykloje, kur siūdavo kareiviškas uniformas.

1942 m. beveik pusę Turočiake buvusių tremtinių (LGGRTC duomenimis 36 žmonės) išvežti į Jakutiją. Didžioji dalis pateko į Tit Arus Buluno rajone, Lenos upės deltoje. 9 iš į Turočiaką 1941 m. vasarą atitremtų lietuvių mirė Tit Aruose. Tremtinių Turočiake dar labiau sumažėjo 1950–1952 m., kai iš lagerių buvo paleisti pirmieji pavieniai politiniai kaliniai. Kelios tremtinių šeimos iš Turočiako perkeltos pas iš lagerių išleistus ir tremtyje atsidūrus vyrus - į gyvenvietes Krasnojarsko krašte ir Kazachijoje. 6-ojo dešimtmečio pradžioje kaime gyventi liko tik apie 20-30 tremtinių.

1947 m. Turočiake antitarybine veikla apkalinta ir suimta mokytoja Anelė Judickienė. Iki 1956 m. ji kalinta Norilsko (Krasnojarsko kr.) ir Taišeto (Irkutsko sr.) lageriuose. A. Judickienės tuo metu aštuonerių metų dukra Silvija išvežta į NKVD vaikų namus. Į vaikų namus Ust Tarkos rajone, Novosibirsko sr., iš Turočiako išvežti ir trys 1941 m. mirusios Sofijos Kšikvienės vaikai (Gintautas, Regina ir Sabina). Vyriausiam iš jų tuo metu buvo tik septyneri metai.

1958 m. dauguma Turočiake gyvenusių lietuvių buvo paleisti iš tremties. Iki 1960–1963 m. daugelis jų sugrįžo į Lietuvą. Kaime gyventi liko tik keli šeimas su vietiniais sukūrę buvę tremtiniai.  XX a. pabaigoje Turočiako kaimas gerokai išaugo. Šiuo metu Turočiake gyvenama.

 Kapinės. 1941–1958 m. Turočiake mirė 4 tremtiniai. Visi jie palaidoti bendrose kaimo kapinėse. 1990 m. į Turočiaką vyko Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos organizuota ekspedicija, vadovaujama Vytauto Tarasonio. Ekspedicijos metu ant kalno netoli Turočiako buvo pastatytas kryžius, čia mirusiems tremtiniams atminti. Vos po poros savačių vietinėje spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame minima, kad lietuvių statytas kryžius buvo sunaikintas vietinių chuliganų. Atminimo lentelė, kurią ekspedicijos dalyviai pritvirtino prie kryžiaus, buvo išsaugota, tačiau tolimesnis jos likimas nežinomas.