LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Žemutinis Čegonas

Rajonas: Solonešnojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Žemutinis Čegonas (rus. Нижний Чегон) – nedidelis išnykęs kaimelis Solonešnojės rajone, apie 30 km į pietryčius nuo rajono centro. Įkurtas apie 1930 m. kaip viena iš Gorno Altaisko (Kalnų Altajaus) tarybinio ūkio fermų. Žemutinis Čegonas buvo įsikūręs pietinių Altajaus krašto kalnų slėnyje, prie Čegono upės.

            1941 m. liepą į Žemutinio Čegono gyvenvietę iš Bijsko geležinkelio stoties atvežta apie 50 tremtinių iš Lietuvos, daugiausia iš Vilkaviškio ir Šakių rajonų. Tarp tremtinių buvo būsima filologijos mokslų daktarė Elena Gaškienė-Červinskienė, vėliau savo gyvenimą tremtyje Altajaus krašte ir Jakutijoje aprašiusi knygoje „Silpnųjų jėga“[1].

Žemutinis Čegonas - nedidelė veršiukų ferma. Greta aptvarų ir veršidžių buvo pastatyta keletas medinių namelių darbininkams. Atvežus Lietuvos tremtinius, Žemutinis Čegonas buvo beveik visiškai ištuštėjęs. Čia gyveno tik viena vietinių altajiečių šeima. Rudenį laikinai apsistodavo piemenys.

 Pirmąją vasarą visi Žemutinio Čegono tremtiniai dirbo lauko darbus. Pilnamečiai vyrai ir moterys dirbo javų laukuose, paaugliai kalnų šlaituose šienavo laukus, krovė, vėliau džiovino ir vartė šieną. Gyvulių pašarui auginami grūdai čia buvo pilami į krūvas ir paliekami be priežiūros. Taip pat buvo laikomas ir šienas. Vasarą kilus sausroms kaimo apylinkėse dažnai kildavo gaisrai ir dalis tremtinių paruošto šieno sudegdavo.

1941 m. rudenį į Žemutinio Čegono fermą atvarė gyvulius ir keletą vietinių darbininkų jiems prižiūrėti, o dalį tremtinių išvežė į kitas gyvenvietes. Kadangi gyvulius nuolatos puldinėjo vilkai, žiemą gyvuliai ir jų prižiūrėtojai buvo perkelti į kitą fermą. Vienintelis kaime likusių tremtinių pragyvenimo šaltinis – iš Lietuvos atsivežti daiktai, kuriuos gretimuose kaimuose jie keitė į maistą (bulves, dažniau – bulvių lupenas ir pieną). Kai kurios tremtinės užsidirbdavo papildomų produktų siūdamos ar dirbdamos kitus atsitiktinius darbus. Kelios moterys buvo išvežtos į kaimelio apylinkes taisyti kelių (lyginti duobių ir kt.), tarp jų buvo E. Gaškienė-Červinskienė ir Rozalija Ankevičienė, 1941 m. vasarą tragiškai netekusios naujagimių vaikų[2].

1941 m. viduryje tremtyje Žemutiniame Čegone už antitarybinę veiklą suimtas Leonas Noreika. Pasak E. Červinskienės, jis buvo įskųstas kito tremtinio ir kaltintas „tėvynės išdavimu, vokiečių pergalės pranašavimu, Lietuvos prijungimo prie TSRS nepripažinimu“. Tais pačiais metais L. Noreika žuvo (LGGRTC duomenimis – 1941 m. buvo sušaudytas). L. Noreikos žmona Albina Noreikienė, 1956 m. į Lietuvą sugrįžusi iš Jakutijos, taip ir nesužinojo apie vyro likimą.

1942 m. vasarą daugiau nei pusė Žemutiniame Čegone vis dar gyvenusių tremtinių buvo išvežti į Jakutiją, daugiausia į Oliokminsko rajono gyvenvietes. Kiti 1943–1944 m. perkelti į Barnaulo miestą ar jo apylinkėse buvusius tarybinius ūkius. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ištuštėjęs Žemutinio Čegono kaimelis išnyko.

Kapinės.Tremtyje Žemutiniame Čegone  mirė 4 vaikai. Buvusi tremtinė Eugenija Ūsaitė rašė: „Tą vasarą  mirė 4 maži maždaug metų amžiaus vaikai: Smilgų, Ankevičienės Mardosų sūnelis, Gaškienės dukrelė. Jie sirgo kokia tai neaiškia liga, panašia į kokliušą ir gali būti vieni nuo kitų užsikrėtė. Nei vaistų, nei kitos pagalbos nebuvo. Kalno papėdėje už namų atsirado kapinaitės.“ Visi jie buvo palaidoti kalno papėdėje, Pastatyti nedideli mediniai kryželiai.

 



[1] E. Červinskienė, Silpnųjų jėga, Vilnius: Vaga, 1995, p.225

[2] E. Červinskienė Silpnųjų jėga..... p.100