Muostachas

Rajonas: Buluno

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Muostachas(rus. Муостах) – gyvenvietė pietinėje Bykovo pusiasalio dalyje (Muostacho kyšulyje), esanti apie 40-50 km nuo Bykovo (Bykovskio) kaimo. Muostacho kyšulys skiria Tiksio įlanką vakaruose ir atvirą Laptevų jūrą rytuose. Muostachas buvo vienas iš Bykovo žvejybos įmonės padalinių.

1942 m. rugpjūtį Muostacho kyšulyje buvo išlaipinta iki 200 tremtinių iš Lietuvos (LGGRTC duomenimis – apie 170). Daugiau tremtinių tuo pat metu buvo atplukdyta į Bykovo pusiasalio šiaurėje buvusią Bykovo gyvenvietę. Tarp tremtinių buvo Lietuvos politiko, diplomato Voldemaro Čarneckio šeima – žmona Eleonora ir vaikai Algirdas, Petras, Povilas, Vytautas ir Liucija.

Iki 1942 m. vasaros Muostachas nebuvo nuolat gyvenama vietovė. Žvejų gyvenvietė,  labai nedidelė ir vargana, čia tik pradėjo kurtis. Pasak Algirdo Čarneckio tuo metu Muostacho kyšulyje stovėjo tik kelios lūšnos (žvejybos padalinio viršininko namas, kepykla ir nedidelė „parduotuvė“), pakrantėje mėtėsi kelios valtys ir tuščios statinės žuvims[1]. Atokiau nuo kranto gyveno keletas tremtinių suomių ir gyvenvietės „viršininkas“ su žmona. Apie Lietuvos tremtinių išlaipinimą Muostache Julija Putvinskytė-Daniliauskienė prisiminė: „Pastatų Muostache buvo nedaug: keli mediniai namai, kažkokia pašiūrė. Ant kalno stovėjo iš lentų sukaltas barakas, kuriame gyveno jau kiek anksčiau atgabenti suomiai. Kai mes priplaukėme prie kranto jie laidojo vieną iš savo tarpo: vorelė žmonių lydėjo karstą į čia pats esančias kapinaites, kurios ant kalno dangaus fone išsiskyrė keliais kryželiais. Pilkas krantas, pilka, ūkanota padangė ir ta skurdi laidotuvių palyda...“

Muostacho kyšulyje tremtiniai statė būstus iš baržomis atgabentų lentų, plytų ir įvairių statybinių atliekų. Kol buvo pastatytos pirmosios jurtos, šeimos su mažais, išsekusiais vaikais gyveno palapinėse ar kitokiuose laikinuose, savarankiškai įrengtuose būstuose: ant plytų krūvų užkėlus lentas, po apverstomis nenaudojamomis valtimis. Kai kurie tremtiniai kūrėsi toliau nuo kyšulio, už poros kilometrų nuo Muostacho „centro“, greta nedidelės įlankos. Vasarą jūros audros į įlanką sunešdavo daug Lenos ledonešio į jūrą suplukdytos medienos. Ji gerai išsilaikydavo, nesupūdavo. Iš jos pastatyta keletas jurtų, kurias tremtiniai vėliau praminė „kauniškių jurtomis“ (kadangi jose gyveno iš Kauno miesto ir apylinkių ištremti žmonės). Po keleto metų nuošalesnės jurtos buvo apleistos, o dauguma tremtinių įsikūrė pagrindinėje Muostacho gyvenvietės dalyje.

1942 m. vasaros pabaigoje – rudens pradžioje Muostacho tremtiniai pradėjo žvejoti. Žiemą poledinė žvejyba buvo nesėkminga ir žvejai traukdavo tik tuščius tinklus. Nebelikus žuvies, dauguma čia patekusių žmonių neteko vienintelio maisto šaltinio. Gyvenvietėje kilo panika, prasidėjo badas. Vien per pirmas kelias 1943 m. vasario dienas (2-4 d.) iš bado gyvenvietėje mirė 3 žmonės[2]. Iš viso Muostache mirė apie 20 tremtinių iš Lietuvos. Keli badaujantys paaugliai net suvalgė gyvenvietės viršininko šunį, pasislėpę nedidelėje patalpoje, kur žiemą buvo laikomi sukrauti mirusiųjų palaikai. Gyvenvietėje greitai pradėjo trukti drabužių, paprasčiausių buitinių įrankių. Kai kurie tremtiniai vietoje batų vaikščiojo apsiavę savadarbes vyžas, nupintas iš tinklų liekanų. Prisimindamas pirmąją žiemą Jakutijoje A. Čarneckis rašė: „Prasidėjo šiukšlynų knisimas. Išvalytų žuvų atliekas dar rudenį mes išmesdavome į pamazgyną, kuris vis augo ir pavirto į didžiulę sušalusią ledinę krūvą. Toje krūvoje mes kapstėme nusmailintais peiliais seniai išmestus žuvies „delikatesus“. Tose pamazgose, žinoma, visko būta, tačiau mes kiek galint kruopščiau skirstėm senas žarnas nuo atmatų.“[3] 1942–1943 m. badas išsekino žmones. Pirmaisiais metais Muostache dar veikė nedidelis tremtinių „šalpos komitetas“ – kelios šeimos dalinosi maistu ir bandė šelpti labiausiai nuskurdusius kaimynus. Dėl blogos mitybos ir antisanitarinių sąlygų greitai plito skorbutas ir kitos avitaminozės sukeltos ligos – kai kurie vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai jau neturėdavo daugiau trečdalio dantų, kitiems atsiverdavo sunkiai gyjančios, pūliuojančios trofinės žaizdos. Prasidėjus vidurių šiltinės epidemijai, Muostache vienoje iš žvejų jurtų pradėjo veikti nedidelis medicinos punktas. Felčeriu čia dirbo tremtinys Tevelis Goldbergas, sesele – Elena Aldona Endziulaitytė-Pivoriūnienė. Jų pastangomis prie tremtinių jurtų buvo įrengtas izoliatorius, padėjęs suvaldyti infekcinių ligų plitimą.

1942 m. lapkritį tremtyje Muostache suimtas Juozas Ališauskas, 1943 m. balandį – buvęs policininkas Kazys Ramanauskas. Julija Putvinskytė-Daniliauskienė apie tremtinių persekiojimą Muostache prisiminė: „Artinosi Kalėdos, o mums visiems ta šventė buvo brangi savo sena tradicija, jos laukėme kiekvienas savaip ir buvo skaudu, kad čia ji liks visai nepaminėta, reikės eiti į darbą. Tada dar nebuvo išblėsęs priešinimosi noras, ir dalis drąsesnių susitarė anksčiau pareiti iš darbo Kūčių dieną. <...> Tie, kurie išėjo anksčiau, buvo atiduoti teisman. Teismas vyko po kurio laiko. Atvažiavo teisėjai ir mamai su mano sese Sandra buvo priteista pusę metų išskaičiuoti iš darbo užmokesčio po 25%. Tai buvo daug. Bausme buvo sunki ir mes ją skaudžiai jutome. Taip mes buvo mokomi nesipriešinti ir paklusti.“

Po nesėkmingos žiemos žvejybos 1942 m., Muostache žvejojama buvo tik vasaromis. Žvejybą savo atsiminimuose aprašė buvusi tremtinėsElena Selenytė-Kalvėnienė: „Ten žvejojome rugpjūčio – spalio mėnesiais, kol pakrantės užsitraukia plonu ledeliu. Gyvenome jurtoje. Žvejyba sunki: vanduo ledinis, rūbai ir apavas prasti. Kojos ir rūbai visada šlapi, išsidžiovinti nėra nei kur, nei kada. Žvejoti išplaukdavome didele valtimi „kungasu“. Du vyrai irkluodavo valtį, o dvi moterys mesdavo į jūra tinklą. <...> Apiplaukus ratu valtis grįždavo į krantą. Po to visa brigada traukdavome tinklą, prie kurio galų buvo ilgos virvės. Dėdavomės virvę ant peties ir kaip „burliokai“ traukdavome. Pasitaikydavo, kad pagaudavome daug žuvų, o kitą kartą ir pavalgyti nebuvo ko. Taip ištisai ir žvejojome be nustatytų darbo valandų, kol eidavo žuvys. Būdavo dar taip, kad žuvų nėra, pareiname namo. Nespėjus pailsėti ir sušilti kažkur kokia tai jakutų brigada sugauna daug žuvų. Tuomet mūsų ponai viršininkai, kuriems priklausėme, ateidavo ir liepdavo kuo skubiau vėl eiti žvejoti. Vos velkant kojas vėl tekdavo tempti tinklus. Poilsis tik tada, kai jūroje šėldavo audra, kuri kartais tęsdavosi savaitę, bet tada neturėdavome ką valgyti.“

Pasibaigus žvejybos sezonui tremtiniai dirbdavo kitus darbus: statė naujo žuvų sūdymo cecho patalpas, kirto įšalusioje žemėje ledainę, skaldė malkas, moterys nuo kurui naudojamų rąstų ir medgalių nukasdavo sniegą ir t.t. Vėliau žiemomis tremtinius pradėta siųsti į kitas žvejybos vietas (daugiausia Arangastachą). Vasaromis Muostache tremtinių padaugėdavo. Žvejybai, tinklams taisyti atplaukdavo daugybė žvejų iš aplinkinių gyvenviečių: lietuvių, suomių tremtinių, kazachų, jakutų, Čurapčios tremtinių, iš aplinkinių žvejų kolūkių. Prasidėjus jūrinės navigacijos sezonui į Muostachą buvo sugrąžinami Tiksio uoste gyvenę ir dirbę tremtiniai. 1943 m. pradžioje daug tremtinių Muostache jau dirbo pačių lietuvių organizuotame „Arktikos“ žvejų kolūkyje. Kiti ir toliau dirbo Bykovo žvejybos įmonėje.

Nuo 1944 m. tremtinius iš Muostacho pradėta perkelti į Bykovą. Ilgainiui Muostacho kyšulyje liko tik keliolika nuolat gyvenančių žmonių. Daugelis tuo metu jau nebenorėjo persikelti iš Muostacho, nes išvykus vietinei valdžiai gyvenvietė liko tremtinių rankose, o dėl geografinės padėties čia niekuomet netrūko medienos gyvenamoms patalpoms apšildyti[4]. 1946 m. vasara vandenyse aplink Muostachą paskutinį kartą sugauta daugiau žuvies. Paskutinius tremtinius iš Muostacho iškėlė apie 1947 m. Vėliau gyvenvietė ištuštėjo ir buvo apleista. Nuo 6-ojo dešimtmečio Muostacho kyšulys yra negyvenamas.

Kapinės. LGGRTC duomenimis Muostache mirė 17 tremtinių. 1989 m. vasarą Muostacho kyšulį pasiekė ekspedicijos „Lena-89“ dalyviai. Tuo metu iš Muostacho gyvenvietės buvo likę tik kelių jurtų griuvėsiai ir netoliese buvusios kapinės. Prieš išvykdami iš šiaurinių Jakutijos teritorijų, apie 1956–1958 m. paskutiniai Bykovo pusiasalyje gyvenę tremtiniai kapines sutvarkė. Tuo metu Muostacho kyšulyje jau niekas nebegyveno. Nuo tada kapinės iš lėto savaime nyko. Pasak 1989 m. ekspedicijos dalyvio Vitalio Staugaičio, atvykus buvo išlikę tik apie ketvirtadalis buvusios kapinių teritorijos[5]. Ekspedicijos metu kyšulyje pastatytas ir atidengtas paskutinysis iš 4 Lenos deltoje ir Laptevų jūros pakrantėje tuo metu pastatytų paminklų lietuvių ir suomių tremtiniams atminti.