LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Ulentujus

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

             Ulentujus (rus. Улентуй) – XX a. 4-ajame dešimtmetyje įkurta nedidelė miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 15 km į pietus nuo Ilkos. Gyvenvietėje buvo pastatyti keli nedideli gyvenamieji namai ir barakai, kontora, parduotuvė, valgykla, pirtis ir arklidės.

            1948 m. birželio 10 d. sunkvežimiais iš Ilkos į Ulentujų atvežta apie 20 lietuvių šeimų (apie 80 žmonių). Tremtiniai apgyvendinti barakuose po kelias šeimas (apie 10 žmonių) 12 m2 atitvertose patalpose. Gyvenvietė buvo apleista ir nuskurdusi. Tuo metu čia gyveno vos 20 žmonių: kelios rusų sentikių šeimos ir represuoti buvę RA kareiviai (daugiausia rusai, ukrainiečiai, keli armėnai). 1948 m. vasaros pabaigoje tremtiniai Ulentujuje pastatatė porą naujų tinkamų žiemoti rąstinių barakų. Viename jų 1949 m. įrengta pradinė rusų mokykla, klubas ir medicinos punktas.

            Dauguma Ulentujaus tremtinių kirto, genėjo medžius, ruošė kelius į kirtavietes. Fiziškai silpnesni tremtiniai, daugiausia seneliai ir paaugliai, prižiūrėjo arklius, rinko sakus, žiemą degino šakas. Kertamo miško plotai buvo netoli nuo gyvenvietės, vos už poros kilometrų. Nepaisant to, kiekvieną vasarą dalis lietuvių būdavo išvežami dirbti į atokias, giliai taigoje įkurtas kirtavietes. Dažnai tokios „komandiruotės“ buvo taikomos kaip baudos išdirbio normų neįvykdžiusiems ar kitaip vietos administracijai neįtikusiems tremtiniams. Išvežti tremtiniai visą savaitę gyvendavo miškuose iš medžių šakų suręstose pašiūrėse, o pas savo artimuosius grįždavo tik sekmadieniais. Jie turėjo patys prižiūrėti savo darbo įrankius, visai savaitei taigoje apsirūpinti drabužiais, maistu.

             Ulentujuje, kaip ir kitos Erijos MMRP gyvenvietės, nuolat trūko maisto. Gyvenvietės parduotuvėje retai būdavo daržovių, kruopų, atgabendavo per mažai duonos. Kad išsimaitintų, tremtiniai jau 1948 m. vasarą šalia barakų, tarp kelmų sodino iš aplinkiniuose kaimuose gyvenusių vietinių gyventojų pirktas bulvių lupenas, miškuose ieškojo laukinių česnakų, uogų. Arklidėse dirbę lietuviai, rizikuodami būti įkalinti, slapčia savo šeimoms parnešdavo avižų. Gylin į taigą išvežti tremtiniai versdavosi dar sunkiau.

Gyvenimo ir darbo sąlygos Ulentujuje pradėjo gerėti 1951–1952 m. Dauguma tremtinių jau turėjo savo daržus, augino gyvulius, kiek padidėjo jų atlyginimai. Apie 1951 m. Ulentujuje įrengta vietinė elektros stotelė. Nors tremtinių kultūrinis ir religinis gyvenimas buvo varžomas, gyvenvietėje pradėjo kurtis nedideli saviveiklos kolektyvai.

1951 m. kertamo miško plotams pradėjus tolti nuo Ulentujaus, MMRP administracijos iniciatyva už 7 km į rytus įkurta Dardyn Kulio (rus. Дардын-Куль) gyvenvietė – Ulentujaus padalinys miško darbininkams apgyvendinti. 1952 m. pradžioje į Dardyn Kulį iš Ulentujaus perkelta apie 10 lietuvių šeimų.

            Tremties metais Ulentujuje ir Dardyn Kulyje mirė 10 lietuvių. Gyvenvietėje kapinių nebuvo, todėl mirusieji palaidoti didelėse Ilkos kapinėse.

            1960 m. abi ištuštėjusios miško darbininkų gyvenvietės buvo panakintos.