LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Šanatskas

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

          Šanatskas (rus. Шанатск) – gyvenvietė Zaigrajevo rajone (nuo 1961 m. Chorinsko rajone), 7 km į šiaurės vakarus nuo Verchnije Talcų kaimo, dešiniajame Udos upės krante. XVIII a. pab.–XIX a. pr. per Šanatsko teritoriją buvo nutiestas Sibiro traktas, jungęs centrinę Rusiją su Sibiro miestais. Tuo metu čia veikė arklių keitimo punktas ir pašto karietų stotelė, vietinių vadinta Šana Urto (rus. Шана-урто). XX a. pradžioje Šanatskas išaugo į nedidelę gyvenvietę. 1928 m. čia įkurtas „Naujojo kelio“ kolūkis. XX a. 5-ajame dešimtmetyje Šanatskas nuskurdo ir sunyko. Čia gyveno vos apie 10 buriatų ir rusų šeimų, veikė avių ferma ir nedidelis rąstų plukdymo punktas.

         1954 m. panaikinus Didžiojo (Bratskij) Kulio gyvenvietę į Šanatską perkelta apie 20 lietuvių šeimų (apie 80 žmonių), taip pat atvežta išardytų barakų ir kitų pastatų. Kiek vėliau pastatyta dar keliolika nedidelių medinių namų, parduotuvė, medicinos punktas ir klubas su kino sale. Šanatske buvo įrengtas elektros generatorius. Kiekviena tremtinių šeima gavo po vieną elektros lemputę patalpoms apsišviesti. Elektros tiekimas buvo ribojamas – nustatytą valandą vakare elektra buvo išjungiama visoje gyvenvietėje. Daugelis Šanatske gyvenusių tremtinių jau turėjo gyvulių, buvo pasisodinę daržus.

        Į Šanatską atvežtų tremtinių vaikai lankė Verchnije Talcuose veikusią rusų vidurinę mokyklą. Kaskart norint pasiekti mokyklą reikėdavo persikelti per Udą. Rudenį ir pavasarį per upę vaikus perkeldavo valtimis. Žiemą, kai upė pasidengdavo ledu, vaikus lydėdavo suaugusieji, kad šie neįkristų į susidariusias properšas. Lietuvių kalbos Šanatsko vaikai vakarais mokydavosi savarankiškai, dažniausiai skaitydami giminaičių iš Lietuvos atsiųstas vaikiškas knygutes ar maldaknyges.

        Šanatske apgyvendinti tremtiniai kirto miškus, rinko sakus, plukdė iškirstą medieną Udos upe. Gyvenvietę supo pievos, kertamo miško plotai nuo Šanatsko buvo nutolę apie 7 km. Laisvu nuo pamokų laiku vaikai ir paaugliai kartu su vietiniais buriatais gyvenvietės apylinkėse ganydavo gyvulius. Dalis tremtinių dirbo statybininkais. Apie 1956 m. netoli Šanatsko gyvenvietės lietuviai pastatė pėsčiųjų tiltą per Udos upę.

         Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio kultūrinis ir religinis gyvenimas Šanatske jau nebuvo pernelyg suvaržytas. Apie 1955 m. tremtinių saviveiklos kolektyvui leista gyvenvietės klube rengti vaidinimus. Buvo pastatyta keletas spektaklių.

           Šanatske mirė 5 lietuviai. Gyvenvietėje kapinių nebuvo, todėl mirusieji palaidoti Čelano kapinėse.

         Iki 1960 m. Šanatske vis dar gyvenę tremtiniai persikėlė į Verchnije Talcus arba į Ulan Udę. Gyvenvietė ištuštėjo ir sunyko. Apie 1985 m.  Šanatske gyveno vos keletas žmonių, kaimas buvo apleistas ir apaugęs mišku.