Verch Obskis

Rajonas: Smolenskojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Verch Obskis (rus. Верх-Обский) – kaimas Smolenskojės rajone, apie 15 km į šiaurę nuo rajono centro, prie Katunės ir Bijos upių santakos – Obės ištakų. Įkurtas 1931 m. Tuo metu būsimos gyvenvietės teritorijoje pradėjo veikti stambus gyvulininkystės ūkis. 1932 m. jis reorganizuotas į Verch Obskio kiaulininkystės tarybinį ūkį. Verch Obskio tarybinį ūkį sudarė centrinė gyvenvietė (Verch Obskio kaimas) ir du jos apylinkėse (3-5 km atstumu) įkurti skyriai. Daugiausia čia gyveno rusai ir ukrainiečiai.

Į Verch Obskį tremtiniai atvežti iš Bijsko 1941 m. liepos pradžioje. Vieni vyko vėžimais, kiti buvo plukdomi baržomis. Iš viso į Verch Obskį buvo ištremta apie 120 Lietuvos gyventojų, daugiausia iš Marijampolės. Taip pat buvo atvežta žmonių iš Ukmergės, Kaišiadorių ir kitų rajonų.

Verch Obskis buvo gatvinis kaimas. Dauguma namų rąstiniai. Kaime veikė septynmetė mokykla, darželis, plytinė, nedidelė ambulatorija ir parduotuvė. Verch Obskyje tremtiniai gyveno mokyklos patalpose,  gyvenvietės klube, kai kurie atvežus buvo tiesiog palikti kaimo gatvėje. 1941 m. vasaros pabaigoje tremtiniai išskirstyti į aplink kaimą išsidėsčiusius Verch Obskio tarybinio ūkio skyrius, kiti palikti gyventi kaime kartu su vietiniais gyventojais. Tarybinio ūkio skyriuose žmonės iš pradžių gyveno įvairiose vasarinėse pašiūrėse ar laikinuose lentiniuose barakuose, rudenį perkelti į arčiau kaimo buvusius barakus ar žemines. Jau pirmąją vasarą tarp tremtinių kilo dizenterijos ir difterito epidemijos. Daug tremtinių sirgo regione paplitusia maliarija.

Verch Obskio kaime ir tarybinio ūkio skyriuose tremtiniai dirbo įvairius darbus. Kasė, ravėjo laukus, ruošė saulėgrąžų silosą, žiemą kitapus užšalusios Katunės kirsdavo miškus. Tarybinis ūkis turėjo keletą traktorių, tačiau didžioji dalis technikos buvo prastai prižiūrima ir nekokybiška. Dauguma kaime veikusių įstaigų vertėsi sunkiai. 1941–1942 m. Verch Obskio stalių dirbtuvėse dirbęs Kazys Markauskas rašė: „Darbovietėje medžiagų dažniausiai nebuvo: reikėjo išsiardžius atsinešti seną tvorą, senas grindis, pertvaras, duris, ir tokią nešvarią medžiagą turėjai nuvalyti, surinktas vinis ištiesinti, o paskui dirbti. Naujų vinių neturėjo: kartais duodavo galą vielos, iš kurios reikėjo atsikirsti vinis. Tokia dažnai išlįsdavo iš detalės atgal.“

1942 m. vasarą daugiau nei pusė tremtinių iš Verch Obskio kaimo ir aplinkinių tarybinio ūkio skyrių buvo išvežti į Jakutiją, daugiausia į Trofimovską Buluno rajone. Panašiu metu į Verch Obskio kaimą buvo atvežta apie Pavolgio vokiečių. 1946–1948 m. 16 tremtinių ryžosi bėgti iš tremties vietos ir sugrįžo į Lietuvą. 6-ojo dešimtmečio viduryje Verch Obskyje vis dar gyveno apie 5 lietuvių šeimos. Tuo metu kaimo septynmetėje mokykloje rusų kalbos mokytoja dirbo tremtinė  Danutė Klumbytė. 1957–1958 m. daugumai šių žmonių buvo leista sugrįžti į Lietuvą.

1990 m. Verch Obskyje lankėsi Vytautas Briaukus. Pasak jo, gyvenvietė buvo išsiplėtusi, dauguma senų pastatų nugriauti, jų vietoje pastatyti naujo gyvenamieji namai. Barakas, kuriame 1942–1950 m. gyveno Briaukų šeima, kaip ir dalis 1941 m. tremtinių gyventos kaimo teritorijos buvo nuplauti upės.

Šiuo metu Verch Obskio kaime gyvenama.

Kapinės. TremtyjeVerch Obskyje mirė 3 tremtinės. Jos buvo palaidotos bendrose kaimo kapinėse. Apie kapines buvusi tremtinė Birutė Lipšytė-Vasiliauskienė rašė: „Kapinės buvo bendros, vargingos, ant kalnelio beržynėly. Būdavo ten arkliai ganosi. Trijų didelių direktorių kapai buvo aptverti, o lietuviai statė nedidelius kryželius.