Slavgorodas

Rajonas: Slavgorodo

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Slavgorodas (rus. Славгород) – miestas Kulundos stepėje, apie 400 km į vakarus nuo Altajaus krašto sostinės Barnaulo. Slavgorodas įkurtas 1910 m., miesto statusas 1914 m.

Į Slavgorodą tremtiniai iš Lietuvos atvežti 1941 m. liepą. Miesto geležinkelio stotyje buvo išlaipinta dauguma žmonių iš ešelono Nr.234, gabenusio tremtinius į Kulundos stepę. Apie 300 žmonių (1942 m. sausio 1 d. duomenimis – 284, iš jų – 115 vaikai iki 16 m.) – buvo palikta Slavgorodo rajone, likusieji išgabenti į tremties vietas kituose Kulundos stepėje buvusiuose Altajaus krašto rajonuose (pvz. Chabarų rajoną ir kitus). Vieno ešelono Nr.1372 vagono tremtiniai pasiekė Bijską. Dalis Slavgorodo rajone paliktų tremtinių šeimų buvo apgyvendintos miesto apylinkėse, kitos išvežtos į kiek toliau nuo Slavgorodo buvusį Burlos kaimą ir kitas Novoaleksejevkos tarybinio ūkio gyvenvietes (nuo 1944 m. Burlos rajono teritorijoje).

Iš viso 1941 m. vasarą tremtyje Slavgorode palikta apie 140 žmonių iš Kauno, Varėnos, Prienų, Trakų ir Švenčionių rajonų. Be lietuvių, čia buvo atitremta ir apie 40 Lietuvos žydų, keletas rusų ir lenkų šeimų. Tarp Slavgorodo tremtinių buvo įvairios socialinės padėties žmonių: 9  mokytojai, 4 policijos pareigūnai, 2 gydytojai, keletas tarnautojų bei prekybininkų.

Slavgorode tremtiniai turėjo dirbti dvejose miesto apylinkėse veikusiose pramonės artelės „Vorošilovas“  plytinese. Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti netoli 2-osios artelės plytinės buvusioje darbininkų gyvenvietėje (už 4–6 km nuo miesto, dabar - Slavgorodo miesto teritorijoje). Joje buvo pastatyti keli iš molio drėbti namai, mūrinė kontora ir pradinė mokykla. Plytinės darbininkų gyvenvietė neturėjo pavadinimo, todėl tiek vietiniai, tiek tremtiniai ją vadino įvairiai: plytinė Nr. 2, Vorošilovo plytinė, Vorošilovas, kai kurie kaip tremties vietą nurodė patį Slavgorodo miestą.

Dauguma į plytinę atvežtų tremtinių gyveno įvairiose laikinose patalpose. Buvusi tremtinė Elvyra Valiukaitė prisimena: „Į paskyrimo vietą atvykome naktį. Iš stoties mus kažkur vežė sunkvežimiu, o kai ryte pabudau, pamačiau, kad mes patalpinti plytų džiovinimo pašiūrėje, kurios šiaudinis stogas nesiekė žemės per kokį metrą. Plūktos žemės grindys buvo išklotos šiaudais, ant kurių kiekviena šeima, užtiesusi paklodėmis, pasidarė sau miegojimui skirtą vietą.“ 1941 m. rudenį tremtinius pradėta iš laikinų būstų perkelti į nuolatines gyvenimo vietas. Kelios tremtinių šeimos apgyvendintos vietinių namuose (dažnai virtuvėse ar ūkiniuose pastatuose), gyvenvietės kontoroje, kitoms pastatyti keli ilgi, į žemę įkasti barakai. Plytinės gyvenvietėje niekas neturėjo daržų, duoną (iš sorų miltų, su pelais) ar bulves (dažniausiai sušalusias) į gyvenvietę atveždavo nereguliariai, todėl maisto dažnai trūkdavo ir vietos gyventojams.

Karo metais iš plytinės darbininkų gyvenvietės į Slavgorodo centrą gyventi perkelti pavyko tik keletui tremtinių. Kelias šeimas iš visiško skurdo plytinėje išgelbėjo Slavgorode dirbęs žydų kilmės gydytojas Kopylovas, kuris padėdavo lietuvėms įstoti į medicinos seselių kursus ir įsidarbinti miesto ligoninėje. Apie 1946 m. dauguma tremtinių iš plytinės persikelė arba buvo perkelti gyventi ir dirbti į miesto teritoriją. Panašiu metu gyventi Slavgorode leidimus gavo ir keletas tremtinių iš netoliese buvusių Novoaleksejevkos tarybinio ūkio gyvenviečių.

XX a. 5-ojo dešimtmečio viduryje Slavgorodas buvo didžiausia gyvenvietė regione. Tuo metu čia gyveno apie 16 tūkst. gyventojų. Veikė keletas mokyklų, mašinų ir traktorių stotis, įvairios pramonės įmonės. Slavgorode tremtiniai dirbo įvairius darbus. Mieste medikų nuolat trūko, todėl stomatologei Marijai Smailienei leista dirbti pagal specialybę (iki 1953 m., kai išvyko pas iš lagerio paleistą vyrą į tremtį Krasnojarsko krašte).

Nors daugelis šeimų mieste gyveno geriau nei plytinės apylinkėse ar rajono tarybinių ūkių fermose, kitos tremtinių šeimos ir toliau kentė maisto, medicininės pagalbos ir gyvenamų patalpų trūkumą. 1946–1948 m. iš Slavgorodo į Lietuvą pabėgo 36 žmonės. Iki 1951 m. rudens apie pusę jų buvo suimti Lietuvoje, nuteisti 3 metams lagerio, vėliau grąžinti į tremtį (nepilnamečiai ir kai kurie kiti asmenys grąžinti į tremtį be kalinimo).

Slavgorodo mieste ir jo apylinkėse žmonių gyvenimą sunkindavo dažnos NKVD vykdomos kratos ir tremtinių areštai. Iš viso tremtyje čia buvo suimta daugiau nei 10 žmonių. 1942 m. suimti buvęs Merkinės policijos nuovados viršininkas Petras Barzda, pasienio policijos pareigūnas Bronius Prėskienis ir Kauno apygardos teismo kurjeris Adomas Randys. Visi tremtiniai už antitarybinę veiklą nuteisti 10 metų lagerio. Tais pačiais metais suimtas ir Taišeto lageryje, Irskutsko srityje, įkalintas ūkininkas Juozas Andriulionis. 1943 m. suimti ir 2 metams kalėjimo nuteisti Beinas, Necha ir Aizikas Govsejevai (1941 m. spalį jie buvo amnestuoti kaip Lenkijos piliečiai, tačiau liko gyventi Slavgorode). 1946 m. Slavgorode įvyko dar viena areštų banga. Jos metu suimti ir 10 metų lagerio nuteisti mokytojai Petras Makaraitis, Juozas Mickus ir Antanas Varanauskas.

Daugumai Slavgorodo tremtinių, tarp jų ir žmonėms, sugrąžintiems į tremtį po pabėgimų, 1956–1959 m. buvo leista išvykti į Lietuvą. Pavienės buvusių tremtinių šeimos sugrįždavo ir vėliau. Paskutinieji tremtiniai grįžo 8-ojo dešimtmečio viduryje. Keletas šeimų į Lietuvą nebesugrįžo ir liko gyventi Slavgorode.

XX a. antrojoje pusėje  Slavgorodo miestas išaugo. 2018 m. duomenimis čia gyveno apie 30 tūkst. žmonių. Slavgorodo plytinė, kurioje 1941–1946 m. dirbo ir gyveno lietuviai, buvo uždaryta. Ją supusi gyvenvietė išnyko ir buvo įtraukta į augančio Slavgorodo miesto teritoriją.

Kapinės. Tremtyje mirė 25 Lietuvos gyventojai (tarp jų – 6 Lietuvos žydai). 12 iš jų mirė 1941-1945 m. Dalis šių tremtinių galėjo būti palaidoti nedidelėse kapinaitėse prie tuo metu veikusios Slavgorodo plytinės. Tremtinų atsiminimuose minima, kad vieta, kur buvo palaidoti plytinėje mirę tremtiniai apie 1947 m. buvo nuplauta audros ir kapai sunaikinti. 1945-1958 m. mirę tremtiniai buvo laidojami vienose iš bendrų Slavgorodo miesto kapinių.