LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Ongudajus

Rajonas: Ongudajskij

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

Ongudajus apie 1954 m.

Ongudajus (rus. Онгудай) – kaimas, Ongudajaus rajono centras, apie 210 km į pietryčius nuo Gorno Altaisko, geografiniame šiandiuninės Altajaus respublikos centre. Kaimo įkūrimo data laikoma 1626 m. Didesnė gyvenvietė čia atsirado tik XIX a. pabaigoje, kai į vietovę pradėjo vykti stačiatikiai misionieriai. 1910 m. Ongudajuje jau gyveno apie 800 žmonių.

Lietuviai tremtiniai į Ongudajaus rajoną atvežti 1941 m. liepos viduryje Čiujos traktu (keliu nuo Novosibirsko iki Mongolijos) iš Bijsko geležinkelio stoties. Ongudajaus kaime atsidūrė apie 70 tremtinių, daugiausia iš Akmenės, Skuodo, Šiaulių ir Ukmergės rajonų. Tarp jų 1935–1938 m. žemės ūkio ministro Stasio Pūtvio žmona Dalė Darija Zubovaitė-Pūtvienė (Putvinskienė) su sūnumi Rimantu, dukterimis Aleksandra ir Julija.

XX a. viduryje Ongudajus buvo didelė regiono gyvenvietė.  Čia veikė ligoninė, didelė vidurinė mokykla, pašto skyrius, kelios parduotuvės, plytinė ir siuvykla. Apie gyvenvietę Julija Putvinskytė-Daniliauskienė prisiminė: „Visi namai mediniai, vienaaukščiai. Dauguma gyvenamų namų be stogų, apžėlusiu viršumi. Aplink namą aptvertus kiemus turėjo tik keli labiau pasiturintys šeimininkai. Jų ir namai su stogais, ir daržas prie namų.“ Ongudajus buvo išsidėstęs kalnų slėnyje, Ursulo upės krante. Lygumos, kurių centre įkurtas kaimas, buvo vadinamos Ursulo stepe. Žemės čia buvo labai derlingos, tačiau žemdirbystė buvo plėtojama labai neefektyviai ir dauguma žmonių gyveno skurde. Rašydamas apie pirmasias dienas tremtyje Ongudajuje Rimantas Pūtvis pažymi: „Altajaus krašte Lietuvos tremtiniams teko pamatyti daug keistų dalykų. Pavyzdžiui, manau, kad lietuviui iki dabar neaišku, kaip gyvenant ant tokios derlingos žemės, galima neturėti ką valgyti. Tremtinius prislėgė labiau ne gamtinės sąlygos, o skurdas, kuris čia skverbėsi iš aplūžusių trobų ir apiplyšusių vaikų būrių, ir panašiai apsirengusių vietinių žmonių.

Pirmąją vasarą daugelis Lietuvos tremtinių gyveno įvairiuose nuolatiniam apgyvendinimui nepritaikytuose būstuose. Dalis gyveno kaimo plytinės sandėliuose, ten ir dirbo. Kiti buvo sugrūsti į apleistą būdelę prie kaimo skerdyklos ar laikiną baraką prie nebaigtų statyti mašinų ir traktorių stoties garažų. Barake žmonės gyveno toje pačioje patalpoje, kurioje buvo laikomos statybinės medžiagos. Dauguma tremtinių buvo paskirti į statybininkų brigadą arba išvežti į aplinkinius miškus aprūpinti kaimo mediena. 1941 m. žiemą, atšalus orui, statybos ir darbai plytinėje sustojo ir dauguma tremtinių liko be jokio pragyvenimo šaltinio. Daugelis žmonių neteko ir būstų – jie buvo prievarta iškraustyti iš gyvenamų patalpų buvusiose darbovietėse. Kai kurie tremtiniai buvo priversti patys ieškoti gyvenamos vietos, kiti buvo nuolat perkelinėjami iš vienų patalpų į kitas. Pavyzdžiui, Bronė Kiudulienė su dukra Danute Birute Kiudulaite-Navickiene kurį laiką buvo priverstos gyventi kaimo mokyklos, kur B. Kiudulienė dirbo valytoja, rūsyje[1]. Zubinų šeima gyveno Ongudajaus kultūros namų salės balkone buvusiose patalpose muzikos instrumentams laikyti[2]. Kai kurios tremtinių šeimos pačios rengėsi būstus, dažniausiai – nedideles žemines. Apie tremtinių žeminę Ongudajuje Augustas Jasutis rašė: „Jos dydis 3x2 metrų. Buvo vienas 0,3x0,25 m dydžio langelis, mažos durys, krosnis. Lova – tai keturios kaladės skersai ir išilgai uždėtais pagaliais, ant jų žolė. Guldavome visi pagal komandą. Pasisukame į vieną pusę, kai nugulime vieną, pagal komandą reikia pasisukti ant kito šono.[3]

Nuo 1942 m. daugumai tremtinių Ongudajuje neturėjo nuolatinių darbų, todėl netrukus kelios šeimos buvo perkeltos į Tengos tarybinio ūkio gyvenvietes. Tais pat metais apie 15 žmonių iš Ongudajaus išvežta į Jakutiją, daugiausia - Kuogastacho gyvenvietę, Ust Janos rajone, ir Bykovą, Buluno rajone. Kiti, likę gyventi Ongudajuje, eidavo uždarbiauti pas vietinius žmones. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje tremtiniams jau buvo kiek lengviau rasti geriau apmokamus darbus. Daugelis dirbo kaimo siuvykloje, nedideliame veltinių fabrike ar mašinų ir traktorių stotyje.

6-ojo dešimtmečio pradžioje į  Ongudajų pradėjo keltis tremtiniai iš Tengos t. ū., taip pat čia atsidūrė nemažai lietuvių, 1947–1948 m. pabėgusių iš Tengos, sulaikytų ir po kalinimo ištremtų atgal į Altajaus kraštą. Tuo metu tremtiniai jau pajėgė susikurti geresnes gyvenimo sąlygas. Daugelis buvo įsigiję gyvulių, kai kurie pasistatę nuosavus būstus.

Iki 1958 m. dauguma tremtinių iš Ongudajaus sugrįžo į Lietuvą. 7-ojo dešimtmečio pradžioje kaime liko gyventi apie 15 lietuvių. 1990 m. čia vis dar gyveno Emilija Šadauskienė.  Šiuo metu Ongudajus gyvenamas.

Kapinės. 1941–1958 m. Ongudajuje mirė 11 Lietuvos tremtinių. Dauguma jų – 1942–1943 m. mirę pagyvenę žmonės. Visi jie palaidoti bendrose kaimo kapinėse. 1990 m. Ongudajuje lankėsi Henrikas Švambarys ir kiti buvę Tengos tarybinio ūkio tremtiniai. Bendrose Ongudajaus kaimo kapinėse jie atrado tik vieną  kapą, kiti buvo sunykę ir nebeatpažįstami.



[1] „Kur Venta banguoja, kur Ursulas šniokščia“, p. 101.

[2] R. Zubinas „Tremtinio metraštis“, Kaunas „Naujasis lankas“, 2010 m., p. 146.

[3]„Kur Venta banguoja, kur Ursulas šniokščia“, p. 69.