LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Pobeda

Rajonas: Jaminskojės (d.Celinojės)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Pobeda (rus. Победа) – 1939 m. įkurtas kaimas dabartiniame Celinojės rajone (1924–1960 m. vadintas Jaminskojės), apie 26 km į rytus nuo rajono centro.

Lietuviai į Pobedą atvežti 1941 m. liepos viduryje. Iš viso čia atitremtos 6 šeimos (27 žmonės) iš Šiaulių, Pakruojo ir Joniškio rajonų. Tuo metu Pobeda buvo didelė, stambiam kolūkiui priklausiusi gyvenvietė. Čia veikė medicinos punktas, septynmetė mokykla. Dauguma gyventojų – masinės kolektyvizacijos metu išbuožintos rusų šeimos. Be lietuvių karo metais į Pobedos kaimą buvo atitremta ir Pavolgio vokiečių bei lenkų iš 1939 m. Sovietų Sąjungos okupuotos tarpukarinės Lenkijos Respublikos teritorijos.

Gyvenimo sąlygos Pobedos kaime buvo sunkios. Tremtiniai čia gyveno arba sausakimšuose barakuose, arba apleistose, žiemoti netinkamose žeminėse. Dėl blogų sanitarinių sąlygų ir nuolatinės vaistų trūkumo gyvenvietėje prasidėjo dizinterijos bei kitų infekcinių vidurių ligų epidemijos. Lietuvių buitį apsunkino ir tai, kad didžiąją dalį tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Į gyvenvietę buvo atitremti tik du darbingo amžiaus vyrai – siuvėjas Povilas Adomaitis, kuriam su šeima netrukus pavyko persikelti į didesnę Jelcovkos gyvenvietę, ir buvęs Žeimelio gimnazijos (tuo metu Žeimelio valdžios vidurinės mokyklos) direktorius Balys Nainys, 1942 m. miręs tremtyje.

1947 m. kelios tremtinių šeimos ryžosi bėgti iš Pobedos. Iš jų Lietuvoje suimta tik buvusi mokytoja Karolina Rožanskienė. Kitiems tremtiniams pavyko išvengti areštų ar vėlesnių trėmimų.

6-ojo dešimtmečio pradžioje Pobedoje vis dar gyveno apie 10 tremtinių. 1957 m. daugumai jų buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Pobedoje gyventi liko keli tremtiniai. Šiuo metu čia gyvenama.

Kapinės. Kaimo kapinėse palaidoti 2 čia mirę lietuviai. Jau 9-ojo dešimtmečio viduryje šios kapinės buvo nebenaudojamos ir beveik visai išnykusios.