Kutašas

Rajonas: Maimos (d.Čiojos)

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Kutašas (rus. Куташ) – išnykęs kaimelis Čiojos (iki 1948 m. Oirot Turos, 1948–1956 m. Maimos) rajono teritorijoje, apie 13 km į pietryčius nuo Gorno Altaisko.

            Iš Bijsko geležinkelio stoties į Kutašą  1941 m. liepos viduryje atvežta apie 170 tremtinių (1941 m. rugsėjo Altajaus kr. NKVD valdybos ataskaitoje minimi 208 tremtiniai[1]). Dauguma tremtinių iš Širvintų, Ukmergės, Radviliškio, Kėdainių, Jonavos, Molėtų ir Raseinių rajonų. Tarp jų - apie 20 Lietuvos lenkų. Beveik pusę tremtinių - vaikai iki 16 metų. Darbingo amžiaus vyrų (18–60 m.) - mažiau nei 20. Į tremtį Kutaše pateko ypač daug mokytojų (daugiau nei 10 asmenų).

Kutašo kaimas įkurtas dar 1913 m. 5-ojo dešimtmečio pradžioje, buvo beveik visai ištuštėjęs ir apleistas. Čia stovėjo keliolika medinių namelių ir skurdžių žeminių, veikė nedidelė parduotuvė ir pradinė mokykla (vidurinė buvo už 4 km Karasuko kaime). Dauguma vietos gyventojų – vietinių rusų (išbuožintų valstiečių) šeimos. Tremtiniai buvo apgyvendinti atokiau nuo vietinių gyventojų būstų, kitapus Kutašo upelio, miške stovėjusiame apleistame apie 100 m ilgio barake. Dvi tremtinių šeimos apgyvendintos kaimo pirtyje. Barako patalpos buvo sausakimšos, purvinos ir nešildomos. Žmonės čia miegojo dviaukščiuose gultuose, vieni nuo kitų atsitvėrę paklodžių ir kitos patalynės atraižų pertvaromis. 1942 m. vasarą daug lietuvių (virš 60 tremtinių)  išvežta į Jakutiją. Visi jie atsidūrė Tit Arų saloje, Buluno rajone. Per pirmus dvejus metus 16 iš jų mirė.

1942 m. pradžioje dauguma tremtinių Kutaše badavo. Karo metu tremtiniams tiekiamos  duonos normos mažėjo. 1942–1945 m. dėl produktų trūkumo Kutaše parduotuvė net neveikė. Pinigai, kuriuos žmonės gaudavo už darbą miškuose kaime buvo beverčiai. Padėtis pagerėjo tik 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai žmonės gavo žemės daržams, tremtinius pasiekė pirmieji siuntiniai iš Lietuvos. Panašiu metu Kutaše vietos gyventojų ir tremtinių vaikams buvo įrengtas Gorno Altaisko vaikų darželio skyrius, šiek tiek pagerėjo ir vaikų mityba.

Dėl blogos mitybos, ankštų gyvenamų patalpų ir antisanitarinių sąlygų jose, Kutaše plito infekcinės ligos, ypač dizenterija. 1942 m. gyvenvietėje užfiksuotas difterijos protrūkis. Jo metu mirė kelių tremtinių vaikai. Daugeliu atveju sunkiai susirgę žmonės buvo paprasčiausiai paliekami likimo valiai.

Kutašo kaimas priklausė Gorno Altaiske veikusiam miško pramonės ūkiui. Čia atgabenti tremtiniai turėjo dirbti kertant aplinkinius miškus, kad Gorno Altaiską aprūpinti malkomis. Taip pat miško darbams į Kutašą retkarčiais atveždavo kriminalinių kalinių iš aplinkinių kalėjimų. Visi darbingi Kutašo tremtiniai (moterys ir paaugliai) buvo suskirstyti į miško kirtėjų ir šieno pjovėjų brigadas. Šieno reikėjo miško pramonės ūkio arkliams, kuriais iš kirtaviečių tempdavo iškirstą medieną. Atvežus lietuvius keleto kilometrų spinduliu aplink Kutašą miškai jau buvo iškirsti. Darbą miškuose, ypač orams atšalus, sunkino įrankių ir tinkamų rūbų bei apavo trūkumas. Žmonės buvo priversti kojas vinioti į įvairius skarmalus, nenaudojamus maišus, siūtis drabužius iš patalynės. Įsigyti šimtasiūles ir tinkamą žiemos darbams apavą daug kas pajėgė tik po kelių metų tremtyje. Pirmąją vasarą visą medieną iš Kutašo apylinkių išgabendavo arkliais. Apie 1942–1943 m. iki netoliese tekėjusios Saidyso upės buvo nutiesti mediniai bėgiai. Rąstų prikrauti vagonai buvo traukiami upės link, vėliau mediena plukdoma į Gorno Altaiską. Nelaimingi atsitikimai Kutašo apylinkėse buvo dažni. Vieno jų metu, 1945 m., žuvo Henrikas Golombiauskas-Golombevskis. Jis skaldė akmenis upėje, kadangi jie trukdė plukdyti medieną. Dinamito užtaisui sprogus per anksti, tremtinį mirtinai sužalojo akmens skeveldros. Užkritus nukirstam medžiui Kutaše žuvo Vaclovas Mudmickas.

Po karo tremtiniai pradėjo išvykti iš Kutašo. Keletas šeimų gavo leidimus persikelti gyventi į Gorno Altaiską ar kitas didesnes regiono gyvenvietes. Daugelis iš likusių ryžosi bėgti į Lietuvą. Iš viso per 1946–1947 m. iš Kutašo pabėgo per 30 tremtinių. Dauguma jų sugrįžo į Lietuvą, buvo priversti slapstytis, tačiau nenukentėjo vėlesnių trėmimų metu ir nebebuvo sugrąžinti į buvusias tremties vietas.

1947 m. vasarą Kazimieras Kiznis iš Kutašo parvežė 5 tremtinių vaikus (Marija Laimutė Šalučkaitė, Regina Vida Šalučkaitė-Adomonienė, Algis Matukonis, Ina Matukonytė, Steponas Gobis). Tų pačių metų rudenį Jonas Bulota ir Kazimieras Gerulaitis į Lietuvą parvežė Aldoną Daukšaitę-Bidlauskienę ir jos brolius Liucijoną ir Alfredą (iš pradžių visi trys vaikai iš Kutašo perkelti į Barnaulo vaikų namus). Panašiu metu iš Kutašo galėjo būti parvežta ir daugiau vaikų.

Iki 1956–1958 m. dauguma tremtinių iš Kutašo sugrįžo į Lietuvą ir gyvenvietė ištuštėjo. Joje gyventi liko tik keletas vietinių rusų šeimų. Oficialiai Kutašas panaikintas 1987 m. Šiuo metu Kutašo apylinkėse stovi keletas sodybų.

Kapinės.Tremtyje Kutaše mirė 24 lietuviai. Didžiausias mirštamumas užfiksuotas 1941–1943 m. (11 asmenų), 9 asmenų mirties datos nežinomos. Tremtiniai buvo laidojami netoli Kutašo gyvenvietės, tarp lietuvių gyventos kaimo dalies ir vietinių būstų, ant kalnelio, pušų šile buvusiose bendrose lietuvių ir vietos gyventojų kapinaitėse. Išnykus Kutašo gyvenvietei, taigos gilumoje likę kapai buvo apleisti ir greitai sunyko. Pasak buvusios  tremtinės D. Morkūnaitės, pirmieji apie 1989 m. į buvusią tremties vietą atvykę buvę tremtiniai nebegalėjo surasti savo artimųjų palaidojimo vietų. 1990 m. vienos iš buvusių Kutašo tremtinių ekspedicijų metu kapinėse pastatytas paminklinis akmuo. Ant jo rusų kalba įrašyti penki asmenys (gimimo ir mirties datos pagal paminklo įrašus): Marija Mackevičienė (1895–1942 m.), Kleopas Mackevičius (1899–1942 m.; mirė kalėjime Altajaus kr.), Janina Jaugėlienė (1871–1942 m.), Janina Jaugėlaitė (1899–1942 m.), Ona Kaminskienė (1866–1942 m.).

1991 m. Kutašo kapinėse lankėsi Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto ekspedicija, vadovaujama Antano Sadecko. Kalnas, ant kurio buvo Kutašo kapinaitės, buvo apaugęs žolėmis, krūmais ir medžiais. Aplink vieną kapą išlikusi metalinė tvorelė. Likusių kapų pėdsakų ekspedicijos metu aptikti nepavyko.

2012 m. į Kutašą atvyko Gintauto Aleknos vadovaujama bendrijos „Lemtis“ ekspedicija. Kapinių teritorijoje buvo išlikęs tik 1990 m. tremtinių statytas paminklas. Tuo metu jo betonas buvo ištrupėjęs, o ertmėje buvęs kryželis su Nukryžiuotojo figūra – dingęs. Ekspedicijos dalyvis Robertas Ožalinskas pagal turėtas fotografijas dar Lietuvoje padarė naują, beveik identišką ąžuolinę skulptūrėlę, kurią bendrijos „Lemtis“ nariai įtvirtino buvusios vietoje.