Akuticha
Rajonas: Bystryj Istoko
Kraštas/respublika: Altajaus kr.
Valstybė: RSFSR
Akuticha (rus. Акутиха) – kaimas dešiniajame Obės upės krante, Bystryj Istoko rajone, apie 10 km į šiaurės rytus (kitame Obės krante) nuo rajono centro. Įkurta 1911 m., kai čia baigtas statyti stambiausias Altajaus krašte stiklo fabrikas ir jo darbininkų gyvenvietė.
1941 m. liepos 5 d. į Akutichą atgabenti 56 tremtiniai iš Lietuvos, Vilkaviškio rajono. Daugiau nei pusė tremtinių (32 asmenys) buvo nepilnamečiai. Pasiekę Altajaus kraštą, tremtiniai buvo išlaipinti Bijsko geležinkelio stotyje, vėliau Obės upe garlaiviu atplukdyti ir išlaipinti nedidelėje įlankoje už poros kilometrų nuo Akutichos kaimo. Pirmas porą dienų lietuviai praleido tuo metu tuščioje gyvenvietės pradinėje mokykloje, vėliau buvo išvežti dirbti ir gyventi į už 6 km nuo Akutichos buvusį durpyną.
Akutichos durpyne tremtiniai buvo apgyvendinti dviejuose vietos darbininkams skirtuose barakuose. Jie buvo pastatyti atokioje vietovėje, nedidelėje miške iškirstoje aikštelėje. Greta stovėjo dar vienas gyvenamasis namas ir durpyno viršininko kontora su nedidele parduotuve.
1941 m. liepos viduryje visi darbingo amžiaus tremtiniai pradėjo dirbti durpyne: rovė krūmus, kapojo šaknis, kasė ir išvežiojo durpes. Darbai durpyne tęsėsi iki pirmųjų šalnų. Spalio pradžioje visi lietuviai perkelti į Akutichą ir apgyvendinti pas vietinius žmones arba karo metais ištuštėjusiuose, apleistuose būstuose. Vėliau dauguma iš namų buvo išvaryti, priversti ieškoti naujos gyvenamos vietos arba kurtis kiauruose, žiemoti netinkamuose stiklo fabriko darbininkų barakuose.
Tuo metu Akuticha buvo gana didelė gyvenvietė. Čia gyveno virš 2 tūkst. žmonių, daugiausia rusų. Akutichos gyvenvietė įsikūrė abipus vienos apie 6 km Obės krantu besitęsiančios gatvės. Čia veikė didelė dešimtmetė mokykla, vaikų namai, darželis, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, ligoninė, keletas parduotuvių, duonos kepykla. Pagrindinis regiono ekonomikos variklis – Akutichos stiklo fabrikas. Karo metais čia evakuota dauguma darbininkų iš Kalinino (dabar Tverės) srityje veikusio stiklo fabriko. Akutichoje taip pat veikė miško ir miško chemijos pramonės ūkiai su padaliniais aplinkiniuose miškuose, artelė „Krasnyj trudovik“ (rus. Красный трудовик, liet. Raudonasis darbininkas), kuriai priklausė durpynas, medžio gaminių dirbtuvės.
Tremtiniai Akutichoje dirbo įvairius darbus. Moterys dirbo artelėje „Krasnyj trudovik“ dirbtuvėse, kur drožė medinius šaukštus ir samčius. Nuo 1943 m. vieni tremtiniai įdarbinti stiklo fabrike, kiti – miško pramonės ūkyje. Kelioms moterims, iš Lietuvos atsivežusioms siuvimo mašinas, leista artelėje įsrengti siuvyklą. Buvusi mokytoja Eleonora Tarailienė dirbo Akutichos vaikų namų auklėtoja. Konstancija Adomaitienė Akutichos vidurinėje mokykloje buvo įkūrusi tautinių šokių būrelį.
1942 m. vasarą daugiau nei 20 tremtinių buvo išvežta į Jakutiją, daugiausia į gyvenvietes Oliokminsko rajone, respublikos pietuose. Iš jų į Lietuvą sugrįžo vos apie 10 žmonių. 5-ojo dešimtmečio viduryje kai kurie tremtiniai iš Akutichos persikėlė į Altajaus krašto sostinę Barnaulą, dalis – į netoliese buvusią Borovliankos gyvenvietę, kur buvo perkeltas Akutichos miško chemijos ūkis. Po 1946 m. Akutichoje gyventi liko vos apie 15 lietuvių.
Lietuviai nebuvo vieninteliai tremtiniai Akutichoje. Čia taip pat buvo atvežta lenkų iš tarpukariu Lenkijai priklausiusių vakarų Ukrainos ir Baltarusios regionų, moldavų iš Besarabijos. Apie 1943 m. iš kitų tremties vietų į Akutichą atvežta nemažai Pavolgio vokiečių. 1944 m. pradžioje į netoliese buvusius miško kirtimo punktus atvežta tremtinių kalmukų. Akutichos kapinių apylinkėse liko palaidota daug nuo bado ir ligų sekinančios kelionės metu mirusių kalmukų.
1956–1958 m. dauguma Akutichoje vis dar gyvenusių lietuvių buvo paleisti iš tremties ir sugrįžo į Lietuvą. 1960 m. sudegė stiklo fabrikas. Po metų jis buvo atstatytas, bet dėl pasenusios įrangos, netrukus nuskurdo ir užsidarė. Nustojus veikti fabrikui sunyko ir Akutichos kaimas. Šiuo metu čia gyvenama.