Altajskojė

Rajonas: Altajskojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Altaiskojė (rus. Алтайское) – vienas didžiausių kaimų Altajaus kalnų priekalnėse, Altaiskojės rajono centras, apie 250 į pietryčius nuo Altajaus krašto sostinės Barnaulo. Kaimas įkurtas 1808 m. Tuo metu vadinosi Verchne Kamenskaja (rus. Верхне-Каменская), nuo 1834 iki 2003 m. – Altaiskiu (rus. Алта́йский). 2003 m. suteiktas dabartinis pavadinimas.

1941 m. į Altaiskoję iš Bijsko geležinkelio stoties atvežta apie 100 tremtinių (tarp jų – apie 15 Lietuvos žydų), daugiausia iš Šiaulių, Šakių, Vilkaviškio ir Radviliškio rajonų. Vaikai, seneliai ir tremtinių daiktai Bijske buvo sukrauti į vežimus, suaugusieji apie 70 km į Altaiskoję ėjo pėsti. Kaimą jie pasiekė per 3 paras.  Daugiau nei pusę Altaiskojės tremtinių sudarė nepilnamečiai ir vyresni nei 60 metų asmenys. Tarp tremtinių buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas su žmona Sofija Malinauskiene ir seserimi Filomena Malinauskaite. Dauguma į Altaiskoję ištremtų žmonių 1941 m. vasarą buvo apgyvendinti dvejose greta kaimo buvusiose darbininkų gyvenvietėse, vadintoseLeschozu (liet. miško ūkis, rus. лесхоз) ir Promkombinatu (liet. pramonės kombinatas, rus. промкомбинат). Leschozas buvo nedidelis miško kirtimo punktas apie 10 km į pietus nuo Altaiskojės, skirtas aprūpinti gyvenvietę ir joje veikusias miško pramonės įmones mediena. Čia buvo pastatyta apie 10 nedidelių vieno kambario trobelių miško kirtėjams apgyvendinti, veikė pradinė rusų mokykla. Leschoze tremtiniai dirbo miškuose: kirsdavo medžius, ruošdavo malkas, plukdydavo medieną Kamenkos upe.

1942 m. vasarą apie 40 tremtinių iš Altaiskojės apylinkių (dauguma iš Leschozo) išvežti į Jakutiją, daugiausia - į gyvenvietes Lenskio rajone. Apie 1945 m. visi Leschoze likę tremtiniai perkelti į arčiau Altaiskojės (už poros kilometrų į pietus nuo kaimo) buvusį Promkombinatą, kur tuo metu gyveno 3 tremtinių šeimos, atvežtos dar 1941 m. vasarą. Tremtiniai čia gyveno viename beveik nešildomame barake. Tik apie 1946–1948 m. pavienės šeimos, kuriose buvo vyrų, pajėgė pasistatyti nuosavus namelius ar žemines. Promkombinate buvo sukoncentruota dauguma Altaiskojės miško ir kitų pramonės šakų įmonių. Tremtiniai čia dirbo lentpjūvėje, baldų ceche, kalvėje, odų perdirbimo dirbtuvėse.

Mažesnė dalis tremtinių 1941 m. vasarą atsidūrė Altaiskojės kaime. Altaiskojė buvo viena didžiausių gyvenviečių regione, išsidėsčiusi abiejuose Kamenkos upės krantuose. Pokario metais į Altaiskoję kasmet perkeldavo vis daugiau tremtinių. Gyvenimo sąlygos ten buvo sunkios. Dauguma tremtinių pirmąją vasarą apgyvendinti veltinių cecho patalpose, kur miegojo ant senų stalų ar grindų. Vėliau tremtiniai ėmė nuomotis kambarius vietinių žmonių būstuose arba keltis į bendrą darbininkų baraką.

1946 m. iš Altaiskojės pabėgo ir  į Lietuvą sugrįžo 5 tremtiniai. 1947 m. bėgti mėgino Pranė Juozapaitienė ir Apolonija Milašienė su vaikais. Tremtinės sulaikytos Bijske (Altaiskojės tremtinių liudijimais, jas įskundė lietuvė, kuri vėliau dėl kilusio įtarimo iš Altaiskojės perkelta į kitą gyvenvietę). Moterys po 2 mėnesius praleido kalėjime, vaikai – grąžinti į kaimą ir palikti be priežiūros.

Tremtiniai, gyvenę Altaiskoje, daugiausia dirbo įvairius žemės ūkio darbus (ganė gyvulius ir t.t.) arba dirbdavo fiziškai sunkiausius ir dažnai prasčiausiai apmokamus darbus kaime ir Promkombinato gyvenvietėje veikusiose įmonėse. Pokario metais kai kuriems pavyko gauti ir geresnius darbus, pvz. buvęs Šiaulių gimnazijos direktorius Vaclovas Šliageris[1], karo metais ganęs karves, vėliau buvo paskirtas dirbti matematikos mokytoju kaimo mokykloje. 6-ojo dešimtmečio pradžioje tremtinių jaunimui atsirado galimybė mokytis kaime veikusiame pienininkystės pramonės technikume, keletas išvyko studijuoti kitose Altajaus krašto aukštojo mokslo įstaigose.

Iki 1958 m. dauguma tremtinių iš Altaiskojės sugrįžo į Lietuvą. 2016 m. duomenimis Altaiskoje gyveno per 14 tūkst. gyventojų.

Kapinės. Altaiskoje (taip pat Leschoze ir Promkombinate) mirė 14 tremtinių. Mirusieji buvo laidojami bendrose kaimo kapinėse, kartu su vietiniais gyventojais ir kitų tautybių tremtiniais. Tremtyje Altaiskoje išmirė visa signataro Donato Malinausko šeima (sesuo Jadvyga Malinauskaite mirė vežama į tremtį). Tremtinių atsiminimuose minima, kad  Altaiskojės kapinėse paminklų nebuvo. Laidojant padarydavo kryželius, bet su laiku ir jie dingdavo, nes kapinės nebuvo aptvertos ir vasarą žmonės ganydavo ten gyvulius. Aptverti buvo tik keli kapai tiek lietuvių, tiek kitų tautybių.

1991 m. Altaiskojos kapinėse lankėsi Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto ekspedicija, vadovaujama Antano Sadecko. Nuotraukose jie užfiksavo kelis vis dar išlikusius tremtinių ir lietuvių, paleidus iš tremties mirusių ir palaidotų Altaiskoje, kapus.